Kaip mes (ne)dirbome… (V)

Slinko 1948-ieji, tretieji taikos metai. Antrasis pasaulinis karas buvo neseniai pasibaigęs, paskui save palikęs griuvėsių krūvas, bombų išraustas duobes ir atviras žaizdas gyvųjų širdyse. Kraštas budo iš pokarinio svaigulio, lopė skyles ir mėgino save apgauti beprasmiais komunistiniais lozungais, betikslėmis socialistinėmis lenktynėmis bei beprotiška ideologija, kuria tikėjo tik saujelė užkietėjusių fanatikų. Kai kas nesėkmingai bandė pavyti ir aplenkti Ameriką, o kai kas naiviai tikėjo, jog dabar visi gyvens geriau ir doriau. Sąžiningiau ir teisingiau. Lygiau ir draugiškiau.

Atėjus pavasariui ištuštėjo klubai-skaityklos, nebesigirdėjo šiurenamų knygų šnaresio ir džiugaus valstiečių juoko, besiklausančių drg. Mulersko patarimų rabarbarų auginimo ar karvių mastito klausimais. Buvo pats birželio vidurys, tad gatves, aikštes ir skverus užplūdo gėlėtom sukniom pasipuošusios linksmos kvatoklės ir paskui jas slankiojantys bei „Беломорканал“ papirosus papsintys išdidūs kavalieriai. Ta proga jie buvo pasipuošę nesulopytom kelnėm ir dviem dydžiais per dideliais švarkais, kurių nutįsusios kišenės, prigrūstos pigaus vyno butelių, baigėsi kažkur ties išduobtais keliais. Ore tvyravo svaigus nuodėmės kvapas, pasiruošęs ištrinti piliečių sąmonėje meilę komunistiniams stabams ir pakeisti ją žymiai šiltesniu jausmu artimam žmogui.

Greta sode kažkas tai nemokšiškai virkdė išklerusį bajaną, pritariant atkakliai skalijančiam šuniui, o pro atvirus Seirijų g. 27 numeriu pažymėto namo langus netilo įnirtingas rašomosios mašinėlės kaukšėjimas, kartkartėm pertraukiamas riebių rusiškų keiksmažodžių. Regis kažkas per skubėjimą spausdinamam tekste ką tik aptiko įsivėlusią klaidą.

Tame Seirijų gatvės apsilaupusiame pastate buvo įsikūrusi „Tarybinės Dzūkijos“ laikraščio redakcija, o prie pakrypusio stalo, paskendęs papirosų dūmų tumule, sėdėjo tūlas to laikraščio tarnas A. Rugys, dėl neaiškių priežasčių draugų meiliai vadinamas Ruginiu. Spaudydamas vienu pirštu išklerusios rašomosios mašinėlės „Украина“ klavišus, jis kantriai bandė sukurpti kažką tai panašaus į tekstą. Tame tekste būtinai turėjo būti atskleistos kokios nors socialistinio darbo negerovės, pateikti jų sprendimo būdai, o visą kritiką privalėjo baigti įprastas moralas, be kurio neapsieidavo joks tuometis straipsnis.

Dirbti sekėsi sunkiai dėl dviejų priežasčių: plyštančios galvos, kurią sukėlė vakarykštis audringas pasisėdėjimas Rinkos aikštėje esančiame restorane ir laikas nuo laiko užplūstančios pykčio bei pažeminimo bangos, kurią ten patyrė iš aptarnaujančio personalo. Įnirtingai kramtydamas nuo rūkymo pageltusį nagą jis niekaip negalėjo apsispręsti: ar straipsnį rašyti pirmu asmeniu, ar trečiu. Pasikrapštęs neskustą smakrą pirmąjį variantą vis tik ryžosi atmesti, nes vyr. redaktorius tikrai nepagirtų, jog vakarus jis leidžia buržuazinių elementų bei įvairaus plauko spekuliantų pamėgtame vietos restorane, o asmenines sąskaitas suveda „Tarybinės Dzūkijos“ puslapiuose.

Nusprendęs pasirinkti jau ne kartą sėkmingai naudotą pašalinio stebėtojo vaidmenį, Rugys iš praviro stalčiaus išsitraukė bei delnu rūpestingai išlygino sąlyginai švarų popieriaus lapą ir įsukęs jį į rašomosios mašinėlės velenėlį patogiai atsilošė kėdėje. Nukratęs papiroso pelenus į mumija virtusios gėlės vazonėlį, Rugys sunkiai atsiduso ir vienu pirštu išbeldė būsimo opuso pavadinimą, gale nepamiršęs „įkalti“ grėsmingo klaustuko, kiek primenančio apverstą kartuvių kilpą. Straipsnis su aliuzija į garsųjį Hamleto monologą vadinosi sekančiai:

„Ar taip aptarnauti klijentus?“/Nr. 68 (263) 1948.VI.15, 4 p./

„– Į šį restoraną aš daugiau neužeisiu, – dažnai galima išgirsti kalbant išeinančius piliečius iš restorano, esančio Alytuje, Rinkos a. Nr. 18. Kodėl taip apie šį restoraną kalbama? Todėl, kad čia nepatenkinamai aptarnaujami klijentai.

– Jau pusė valandos, kaip laukiu pietų. Prašau, drauge padavėja, kaip greičiau, aš skubu į darbą, – tokie yra nuolatiniai klijentų prašymai.

– Aš neturiu laiko! Jeigu ilgu laukti, tai galite išeiti, – tokie yra nuolatiniai padavėjų atsakymai. Jei dar kartą klijentas paprašo tą pačią padavėją, tuomet padavėja pradeda koliot ir varyti per duris.

Tokio „mandagaus“ patarnavimo pasėkoje, klijentai išsėdi prie stalo po valandą ir daugiau laiko, po to iškolioti, blogai nusiteikę, išeina pro duris“.

Žodžiai „išeina pro duris“ tekste buvo išspausdinti itin neryškiai, tarsi išblukinti saulės, tad pakilęs nuo kėdės Rugys prieš apmusijusią lempą atidžiai apžiūrėjo išimtą ir jau gerokai skylėtą rašalinę spausdinimo mašinėlės juostelę. Pakeitęs suvarpytąją juostelę nauja, jis iš koridoriuje stovinčio sulankstyto virdulio į stiklinę įsipylė pradvisusios arbatos ir atsikandęs rafinuoto cukraus gabalėlį vėl uoliai kibo į darbą.

„Šiame restorane reikia laukti netik užkandžių, bet ir išgėrimų, kurie patiekiami ir nešvariame stovyje. Alus atnešamas bokaluose, kuriuose pasitaiko nudegintų degtukų. Ir jeigu klijentas, atsidūręs tokioje padėtyje, paprašo skundų knygos, tuomet padavėjos iškolioja necenzūruotais žodžiais ir atsako:

– Skundų knygos pas mus nėra. Ji randasi pas Apkoopsąjungos pirmininką Parulį.“

Rugys net nusipurtė, prisiminęs, jog kartą tame restorane tik per plauką neprarijo nuorūkos, kuri paneigdama visus fizikos dėsnius ne plūduriavo aluje, o buvo prilipusi prie bokalo dugno. Tik laimingo atsitiktinumo dėka, kai pro šalį ėjęs prisišniojęs „klijentas“ užkliudė stalą ir išvertė alų, jis pastebėjo tą nelemtąjį kancarą, mirtinai prisiplojusį tuščio bokalo dugne. Apmaudžiausia tai, jog niekas jo ne tik neatsiprašė už bokale rastą fosiliją, bet dar ir iškoliojo necenzūruotais žodžiais, už būk tai sulaistytą naują staltiesę, kuri dar prieš incidentą geriausiu atveju priminė ratilais ir kreivėmis išmargintą pamišusio impresionisto drobę, o blogiausiu – išgręžtą grindų skudurą. Rugys nuvijo liūdnus prisiminimus šalin ir toliau tęsė kilnią sanitaro misiją.

„Dažnai padavėjos esti girtame stovyje, ypač Genė Revuckaitė. Šiame restorane Genė Revuckaitė ir Bronė Marčiulaitienė yra labiausiai klijentų nepakenčiamos padavėjos. Kas bet kurį klijentą iškoliojo, išvarė per duris?

– Genė Revuckaitė, Bronė Marčiulaitienė, – bendras atsakymas.

Vakarais šių padavėjų nepakenčiamas elgesys ir koliojimas pasiekia tokio laipsnio, kad net nustelbia džiazo orkestro garsus.

Ši užkandinė randasi patogioje vietoje, neblogai įrengta, aprūpinta muzika, tačiau klijentus atbaido šis nežmoniškas padavėjų elgesys.

Ar gali būti toliau pakenčiama šioje v i e t o j e tokia tvarka? Aišku, kad ne. Genė Revuckaitė alytiškiams jau gana gerai pažįstama savo darbo metodais, kuriuos jau eilėje parduotuvių ir valgyklų yra naudojusi.

Tarybinė santvarka reikalauja, kad kiekvienas darbo žmogus b ū t ų t i n k a m a i, l a i k u, mandagiai ir kultūringai aptarnautas. Šio taip svarbaus uždavinio, matyt, nesupranta Alytaus Apkoopsąjungos vadovai, kurie leidžia dirbti tokioms darbuotojoms šiame restorane“, – įprasta kaltinančia maniera baigė savo straipsnį Rugys ir pakilęs nuo nepatogios kėdės tingiai pasirąžė.

Ištraukęs lapą iš mašinėlės jis dar kartą rūpestingai permetė akimis atbelstą tekstą ir patenkintas tuo, ką regėjo jo trumparegės akys, rūpestingai įdėjo straipsnį į stalčių. Darbas atliktas. Rytoj iš pat ryto atiduos jį laikraščio redaktoriui. Nurijęs jau atvėsusios arbatos gurkšnį Rugys nepatenkintas susiraukė ir priėjęs prie atviro lango išpylė jos likučius lauk, tuo itin papiktindamas apačioje snaudžiančią katę, kuri piktai sušnypštusi nėrė už išsikerojusio krūmo.

Užgesinęs šviesą ir nuo kabyklos pasičiupęs švarką, Rugys nusileido į apačią, ir pravėręs redakcijos duris, it įbestas sustojo žilpinančios saulės rate. Aplink it išprotėję čirškė žiogai, apie galvą ratus suko įkyrios mėsinės musės, o kažkur tolumoje skardeno linksmas vaikų juokas, lydimas gailaus ožkos mekenimo. Prisidengęs delnu akis Rugys užvertė galvą į žydrą dangų, neužtemdytą grėsmingų meseršmitų ar junkersų šešėlių ir persimetęs švarką per petį patraukė duobėtu taku tolyn. Ten, kur jo kantriai laukė komunistinis rytojus…

  

Arnoldas Šatrauskas

(Bus daugiau)

 

 (I d.) https://www.alytus.rvb.lt/?p=24005/
(II d.) https://www.alytus.rvb.lt/?p=24251
(III d.) https://www.alytus.rvb.lt/?p=24565
(IV d.) https://www.alytus.rvb.lt/?p=24642