Kaip mes (ne)dirbome… (III)
Tačiau palikime ramybėje širdžiai „mielas“ sovietines pardavėjas bei apmusijusius vaučerius šnaucerius ir grįžkime prie mums žymiai mielesnės ir artimesnės – bibliotekininkystės temos. Juolab, kad ir 1948-aisiais „Tarybinė Dzūkija“ alsuote alsavo tiek teigiamais, tiek ir neigiamais bibliotekinės veiklos pavyzdžiais, kurie, nors ir praslinkus geram 70-mečiui, vis dar nepraranda savo šviežumo bei aktualumo ir turi tam tikrų sąsajų su nūdiena. Ir jei dabartiniai bibliotekininkai be tiesioginių savo pareigų privalo būti dar ir psichologais, užsienio kalbų žinovais, kraštotyrininkais, projektų vadybininkais, socialiniais darbuotojais, kompiuterių ir spausdintuvų specialistais, artistais, renginių organizatoriais ir vedėjais, žurnalistais, nuodėmklausiais bei dar bala žino kuo, tai gūdžiais 48-aisiais mūsų likimo broliai ir sesės apsiribodavo vien tik tiesiogine veikla ir politiniu aiškinamuoju darbu. Dažniausiai – valstiečių tarpe. Tiesa, ne visada jie taip lengvai išsisukdavo nuo papildomų pareigų, kurių, pasirodo, tuomet vis tik buvo. Apie tai liudija ir šykšti neįvardinto „T.D.“ korespondento žinutė intriguojančiu „Klubas-skaitykla pieno paruošų kampanijoje“ pavadinimu. Štai kas ten rašoma. Kaip visada – kalba netaisyta.
„Alytaus valsčiaus Bakšių klubas – skaitykla aktyviai įsijungė į pieno paruošimo kampaniją. Šio klubo – skaityklos vedėjas drg. Andrašius dirba aiškinamąjį darbą valstiečių tarpe, aiškindamas jiems savalaikio pieno paruošų pristatymo reikšmę dirbančiųjų gyvenimo lygio pakėlimui. Jo pavyzdžiu sekdami daugelis šio valsčiaus agitatorių aktyviai kovoja dėl savalaikio pieno paruošų įvykdymo“. Taškas.
Džiugu, jog visų galų meistras drg. Andrašius nesibodi visą gyvenimą karves auginantiems valstiečiams paaiškinti apie savalaikio pieno pristatymo svarbą, idant vėliau šios produkcijos vartotojams netektų „mėgautis“ prarūgusiu kefyru. O dar smagiau, jog minėtasis drg. Andrašius, it koks feisbuko „influenceris“, turi ir savo ištikimų sekėjų – valsčiaus agitatorių ratą, kuris nenuilstamai seka neprilygstamo „pienininko-agitatoriaus“ drg. Andrašiaus pavyzdžiu.
Manau, jog ir dabartiniai rajono bibliotekų darbuotojai, nepaisant pastebimai sumenkusių pienininkystės ūkių, galėtų vietos pieno gamintojams dalykiškai paaiškinti apie savalaikio pieno pristatymo svarbą ir patartų jiems per daug „netempiant gumos“ dar pigiau parduoti savo produkciją „dosniems“ pieno supirkėjams. Įtariu, jog po tokių agitacijų daugeliui agitatorių tektų nemažai paplušėti, norint nuo galvos nusitraukti užmaukšlintą pieno kibirą, bet tokia jau ta neskalsi kaimo agitatoriaus duonelė.
Jei jau visai atvirai, rajono bibliotekininkai, tupintys ant neišsemiamų žinių aruodų, turėtų nenusišalinti nuo savo pagrindinės švietėjiškos misijos ir noriai konsultuoti valstiečius ne tik pienininkystės, bet ir kitais žemės ūkio klausimais. Jie galėtų patarti žemdirbiams kada sėti ar sodinti, kada nuimti derlių, kaip kovoti su įvairiais žemės ūkio kenkėjais ir pan. Tuomet visos pusės liktų patenkintos: ir valstiečiai, gavę iki šiol jiems „negirdėtų“ žinių bei patarimų, ir bibliotekininkai, užsidėję riebų pliusą savo veiklos vertinimo ataskaitose.
Štai dar vienas „puikus“ bibliotekinio darbo pavyzdys, aprašytas kažkokio J. Jakubausko pageltusiuose 1948 metų gegužės 6 d. „Tarybinės Dzūkijos“ (Nr. 52) puslapiuose. Rubrikoje „Mums rašo“ patalpintame straipsnyje „Pagerinti-klubo skaityklos darbą” – skaitome. Primenu, jog kalba netaisyta.
„Klubai – skaityklos yra vienintėlis kultūros židinys kaime, skleidžiąs bolševikinės tiesos žodį darbo valstiečių tarpe. Klubo – skaityklos uždavinys – visapusiškai vystyti mokslinę – švietimo propagandą, kelti kultūrinį darbo valstiečių gyvenimo lygį, auklėti juos aukšto socialistinio sąmoningumo dvasioje, auklėti juose meilę savo socialistinei Tėvynei“, – patetiškai popieriuje beria žodžius šnerves išpūtęs Jakubauskas.
„Klube – skaitykloje darbo valstiečiai po sunkių dienos darbų randa tinkamą poilsio valandėlę. Jie čia randa laikraščių, žurnalų, iš kurių sužino naujas žinias iš viso pasaulio ir iš mūsų plačiosios Tėvynės. Tačiau ne visi mūsų apskrities klubai – skaityklos tinkamai atlieka savo užduotis. Yra tokių klubų – skaityklų, kur dėl vedėjo apsileidimo jie ištisas dienas yra uždari, trūksta juose literatūrinės medžiagos.
Paimkime pav., Padvariškių apylinkės klubą – skaityklą, kuriam vadovauja apsileidęs savo darbe Padvariškių pradinės mokyklos mokytojas Mulerskas. Šis klubas – skaitykla yra visiškai apleistas, trūksta knygų, literatūros, laikraščių, o ir tie patys yra užrakinti spintoje, ir valstiečiai negali jų pasiskaityti. Mulerskas labai dažnai išvažiuoja savo „reikalais“ ir klubas – skaitykla išbūva kelias dienas užrakintas. Be to, vedėjas Mulerskas mažai rūpinasi masiniu politiniu darbu, ir paskaitos valstiečiams čia neskaitomos. Jis daugiau rūpinasi savo reikalais, o ne liaudies švietimo darbu.
Klubas – skaitykla yra aktyvus pagalbininkas partijai auklėjant darbo valstiečius tarybine-dvasia, todėl tokia padėtimi Mulerskas turi rimtai susirūpinti. Reikia aktyviau dirbti valstiečių tarpe aiškinamąjį darbą plėsti jų akiratį. Tik tampriai klubas – skaitykla susijęs su liaudies masėmis galės pasiekti savo tikslą: išauklėti darbo valstiečius aukšto tarybinio patriotizmo dvasia“, – akivaizdžiai nusivylęs drg. Mulersko darbu savo straipsnį baigia uolusis Jakubauskas.
Be jokios abejonės, nedovanotina, jog drg. Mulerskas „labai dažnai išvažiuoja savo „reikalais“ ir klubas – skaitykla išbūva kelias dienas užrakintas“. O ir grįždavo, smarkuolis, turbūt tik priduoti tuščių butelių ir pasiimti apdaužyto akordeono tolimesnėms „gastrolėms“. Apmaudu dar ir tai, jog klubo-skaityklos vedėjas knygas ir laikraščius laiko užrakintus spintoje, tačiau galbūt galima rasti ir racionalų paaiškinimą tokiam „seifiniam“ drg. Mulersko sumanymui. Jei dalis knygų pastebimai „ištirpdavo“ po kiekvieno „smalsaus“ valstiečio apsilankymo klube-skaitykloje, o sudraskyti laikraščiai pakibdavo ant vinies apšnerkštoje Padvariškių tupykloje, tai reikėjo gi kažkam imtis kardinalių užkardymo priemonių, idant svarus bolševikinis tiesos žodis pasiektų tūlo valstiečio ausį, o ne jo spuoguotą užpakalį! Tad spintoje saugiai užrakintos knygos bei laikraščiai – ne pats blogiausias drg. Mulersko sprendimas.
Šioje situacijoje blogiausia tai, jog drg. Mulerskas nedirbo aiškinamojo darbo valstiečių tarpe bei neplėtė jų nepraplečiamo akiračio. Nes esant siauram akiračiui, paklaustas apie „Gyvulių ūkio“ nelygybės atspindžius biudžete, tu gali imti ir nė į tvorą, nė į mietą pradėti postringauti apie susitraukusius gyvulių ūkius nūdienos Lietuvoje, nė nenutuokdamas klausime slypėjusios aliuzijos į klasikinę Džordžo Orvelo frazę: „Visi gyvūnai lygūs, bet kai kurie gyvūnai lygesni už kitus“.
Ir baisiausia ne tai, jog tu nežinai šios sparnuotos frazės. Kraupiausia tai, jog plieskiant prožektorių šviesoms, tu išdidžiai visiems pareiški nežinantis ne tik šio, bet dar ir šimto kitų, plačiai paplitusių posakių. Niekada negalvojau, jog galima taip puikuotis savo neišprusimu. Ir šioje situacijoje nepadės niekas. Net pats Unikauskas.
Arnoldas Šatrauskas
(Bus daugiau)
Taip sovietiniais laikais atrodydavo „garsieji” klubai-skaityklos
Pradžia: https://www.alytus.rvb.lt/?p=24005/
(II d.) https://www.alytus.rvb.lt/?p=24251