Kaip mes (ne)dirbome… (IV)

Tūlam skaitytojui vartant pageltusius ir pirštuose trupančius „Tarybinės Dzūkijos“ puslapius, gali susidaryti miglotas įspūdis, jog pastarojo laikraščio rašeivoms paviešinus kokį nors aplaidumo ar neveiklumo darbe faktą, niekas į tai per daug nereaguodavo. Arba tiesiog nekreipdavo dėmesio. Bet toks požiūris būtų tiesiog klaidingas, nes rūpestingų ir uolių „T.D“ „krapštukų“ armijos kritika vis tik savo tikslą pasiekdavo. Puikus to pavyzdys – Skyriaus Vedėjo K. Aukštuolio atsakymas į mūsų ankstesnės pasakojimo dalies herojaus, neprilygstamo drg. Mulersko aplaidų darbą Padvariškių apylinkės klube-skaitykloje. Grėsmingu juodu brūkšniu pabrauktoje rubrikoje „T.D.“ medžiagos pėdsakais“, atsakydamas į straipsnyje „Pagerinti klubo – skaityklos darbą“ išsakytas kritiškas mintis, Skyriaus Vedėjas K. Aukštuolis rašo:

„T.D“ 1948.V.6. Nr. 52 (247) tilpo žinutė „Pagerinti klubo – skaityklos darbą“. Iškelti faktai pasitvirtino. Kad pagerinus klubo – skaityklos darbą, duota nuolatinis knygynėlis iš 56 knygų, ir bus duota kilnojama bibliotekėlė. Klubo – skaityklos vedėjas Mulerskas griežtai įspėtas pagerinti darbą: kiekvieną šeštadienį organizuoti garsinius laikraščių skaitymus, į savaitę du kartu keisti knygas, sudaryti mėnesinius darbo planus.“

Taigi problema kaip ir išspręsta. Klaidos pripažintos. Drg. Mulerskas gaus nuolatinį knygynėlį iš 56 knygų, kuriomis „du kartu“ per savaitę galės pasidžiaugti vietos bibliofilai ir kilnojamą bibliotekėlę, kurią turės ant nugaros ar su dviračiu tampyti po visą Padvariškių apylinkę, lodydamas vietos šunis. Be to kiekvieną šeštadienį įprasti drg. Mulersko „degustacijos seansai“ bus negailestingai pakeisti garsiniais laikraščių skaitymais priekurtėms aplinkinių kaimų senutėms, o galutinį „paklydėlio“ perauklėjimą vainikuos jo sukurpti utopiniai mėnesiniai darbo planai, kurių plačiais užmojais galės „džiaugtis“ Skyriaus Vedėjas K. Aukštuolis.

Neabejotina, jog visos šios savalaikės Skyriaus Vedėjo priemonės turėjo pakelti drg. Mulersko „dėka“ gerokai smuktelėjusį Padvariškių apylinkės kultūros lygį ir išvesti jo vadovaujamą klubą-skaityklą į pirmaujančių klubinių įstaigų gretas. Gaila, jog apie tolimesnius drg. Mulersko pasiekimus ir žygius laikraštis neparašė nė žodžio.

Dar vienas klaidingas įspūdis, kurį gali susidaryti smalsuoliai, bevartantys „Tarybinės Dzūkijos“ puslapius, jog šiame laikraštyje buvo kritikuojamos tik gūdžiuose ir atokiuose kaimuose įsikūrusios kultūros-švietimo įstaigos, o jau centriniai kultūros židiniai išdidžiai stovėjo nejudinami olimpinės ramybės šviesoje, šauniai atmušdami visas jų pusėn laidomas „T.D.“ kritikų strėles. Tad koks buvo netikėtas ir „džiugus“ atradimas, kai viename iš laikraščio numerių aptikau informaciją apie gimtosios Alytaus rajono bibliotekos kolegių darbą, kuris „T.D.“ puslapiuose tikrai nebuvo įvertintas garsiais aplodismentais ar rožių žiedais.

Taigi mums jau puikiai žinomoje rubrikoje „Mums rašo“ „T.D.“ korespondentas K. Gintautas skaitytojų teismui pateikia savo nemirtingąjį opusą „Pagerinti Alytaus viešosios bibliotekos darbą“ (Nr. 63/1948.06.03), kuriame negaili karčių žodžių Alytaus rajono bibliotekos darbuotojoms – vedėjai Žilinskienei ir bibliotekininkei Janulevičienei. Ir jeigu šiais laikais kiekvienas bibliotekininkas, pakeltas ketvirtą ryto ir paklaustas apie pagrindinius bibliotekų tikslus bei uždavinius, jums guviai išpoškintų apie gyventojų poreikius tenkinantį universalaus dokumentų fondo kaupimą ir saugojimą bei vartotojų aptarnavimo svarbą, tai 1948 m. pagrindiniai bibliotekų uždaviniai buvo visiškai kitokie ir „kvepėjo“ jie ne „Chanel 5“ aromatu, o marksizmo-leninizmo klasikais bei agro-zootechnine propaganda.

„Bibliotekų uždavinys yra supažindinti vietos gyventojus su marksizmo – leninizmo klasikais, pakelti skaitytojų kultūrinį ir politinį lygį, padėti skaitytojams tobulintis savo profesiniame darbe, teikti skaitytojams pagalbą agro-zootechnikos klausimais, supažindinti skaitytojus su mokslų pagrindais“,– drąsiai ir užtikrintai tvirtina tos epochos „produktas“, korespondentas vardine pavarde Gintautas ir čia pat neišmanėliams bei apkiautėliams geranoriškai paaiškina, kaip šiuos uždavinius sėkmingai įgyvendinti.

„Kad sėkmingai įvykdžius šiuos uždavinius apskrities biblioteka privalo visokeriopai skatinti bibliotekinės knygos skaitymą, ypač darbo žmonių tarpe, gyventojų tarpe vesti agro-zootechnikos propagandą, teikti metodinę pagalbą valsčių bibliotekoms ir bibliotekėlėms prie klubų-skaityklų, ruošti knygų ir laikraščių garsinius skaitymus, literatūros vakarus ir paskaitas, skaitytojų konferencijas ir knygų parodas, sudaryti mėnesinius darbo planus, prie bibliotekos sudaryti tarybą“.

Viskas kaip ir aišku, miela ir artima, tik visiškai nesuprantama, ką tais laikais veikė prie bibliotekų sudarytos tarybos. Marinavo agurkus ir raugė kopūstus? Žaidė šaškėmis ir lošė kortomis „durnių“? O gal savo įžvalgiais patarimais padėjo spręsti aktualius bibliotekinės veiklos klausimus, susijusius su bolševikinio fondo formavimu ar kilnojamos bibliotekėlės skyrimu draugui Mulerskui? Kas ten žino, kaip ten išties buvo, tačiau aišku viena: buvo tokių žmonių, kurie šių kilnių uždavinių vykdyti nenorėjo…

„Bet Alytaus viešoji biblioteka (vedėja Žilinskienė) šių uždavinių nenori vykdyti. Per pastaruosius du metu Alytaus viešojoje bibliotekoje nebuvo suruošta nei viena skaitytojų konferencija, nei vienas kolektyvinis laikraščių bei knygų skaitymas, nei viena knygų paroda. Bibliotekos vedėja Žilinskienė dirba buržuazinių laikų metodu: tenkinasi tik technišku knygų pakeitimu. Ligi šio laiko apskr. biblioteka nesugebėjo išleisti sienlaikraščio. Be to, bibliotekos darbo laikas yra nuo 12 iki 20 val., o Žilinskienė ir bibliotekininkė Janulevičienė dirba tik nuo 14 val. Tokiu būdu kiekvieną darbo dieną nuvagiama 2 val. darbo. Į Kultūros-Švietimo Darbo skyriaus reikalavimus nekreipia dėmesio. Jau seniai būtų laikas drg. Žilinskienei pakeisti buržuazinius darbo metodus ir prisiminti, kad tarybinėje santvarkoje reikia dirbti nuoširdžiai ir su atsidavimu“.

Skaitant šias eilutes keisčiausia ne tai, jog minėtos draugės per pastaruosius „du metu“ „mušė dinderį“ ir „tenkinosi“ tik technišku knygų pakeitimu (jų reikalas, kuo jos ten „tenkinosi“), bet tai, jog per tuos „du metu“ jų aplaidus darbas niekam neužkliuvo. Tad nejučiom peršasi išvada: arba taip pat aplaidžiai dirbo ir bibliotekų veiklą kontroliuojantis Kultūros-Švietimo Darbo skyrius, arba minėtos draugės turėjo įtakingų užtarėjų, leidusių merginoms dirbti „buržuaziniais darbo metodais“ ir kasdien „nuvogti 2 val. darbo“. Ir tik įsikišus visagalei žiniasklaidai, korespondento K. Gintauto pavidalu, aplaidumo darbe šydas buvo negailestingai nuplėštas.

Žinoma, dabartiniais laikais, kaip jau įprasta, jos būtų galėjusios apsiskelbti kultūrinio fronto rezistentėmis, savo laiku drąsiai metusios iššūkį to meto bolševikinei ideologijai ir savo (ne)darbu sąmoningai stabdžiusios bolševikinės minties plitimą bundančių valstiečių sąmonėje. Tiesa, tokia skylėta patriotine versija būtų sunku patikėti, nes bet kokios maišto apraiškos tais laikais baigdavosi ilgalaikėmis „komandiruotėmis“ į pačius atokiausius Sibiro regionus, kur kasdien turėdavai „tenkintis“ ne „technišku knygų pakeitimu“ vietos agitaciniame punkte, bet balandos dubeniu ir pašvinkusios silkės gabalu vėjų košiamame barake. Tad visiškai natūralu ir suprantama, jog 1948 m. jų veikla buvo įvertinta žymiai aiškiau ir paprasčiau: darbo drausmės pažeidimai ir aplaidumas darbe.

Arnoldas Šatrauskas

(Bus daugiau)

Pradžia: https://www.alytus.rvb.lt/?p=24005/
(II d.) https://www.alytus.rvb.lt/?p=24251
(III d.) https://www.alytus.rvb.lt/?p=24565

Skaitytojų taryba ir aktyvas 1958 m.