Kaip mes (ne)dirbome… (II)

/Tęsinys. Pradžia: https://www.alytus.rvb.lt/?p=24005/

Tačiau kad ir kaip garbusis „T.D.“ korespondentas A. Barauskas velėjo kailį apsnūdusiems Daugų ir Gudžių klubų-skaityklų vedėjams, jų „nuodėmės“ nė iš tolo negalėjo prilygti tais nykiais sovietiniais laikais itin išsikerojusiems įžūliems prekybininkams, o jei tiksliau – jų aptarnavimo (ne)kultūrai, kuri visuomet buvo įvairių feljetonų ir satyrinių leidinių dėmesio centre. Tad dabar trumpam nukrypkime nuo pagrindinės šio rašinio temos ir palyginimui pasižvalgykime po anuomet eilinio pirkėjo akiai užgintus prekybinius aruodus, budriai saugomus akylų ir racionalių prekybinio fronto darbuotojų. Nes tais visuotino deficito ir blato laikais jie priklausė išskirtinei prekeivių kategorijai, žarstančiai to meto deficitines prekes privilegijuotai partinei nomenklatūrai, savo artimiesiems, draugams bei pažįstamiems. Palyginti su jais bibliotekininkai buvo tiesiog Agnus Dei, romiai rupšnojantys karčią pažinimo žolę plačiai išdrikusiose kultūros pievose.

Galbūt dar pamenat tuos gūdžius sovietinius laikus, kuomet kava, konservuoti žalieji žirneliai, apelsinai ir šprotai puikuodavosi tik ant  šventinio naujametinio stalo. Kur beužeidavai – visur tave pasitikdavo apytuštės parduotuvių lentynos. Ant prekystalio – tradicinis keturkampis televizoriaus dydžio sviesto gabalas su įsmeigtu skerdiko peiliu, šalia – privaloma kondensuoto pieno skardinių piramidė. Greta jų – trijų rūšių (vynuogių, obuolių ir pomidorų, kartais dar slyvų) sulčių piltuvai su kraneliais, o ant sienos plakatas – neaišku kokiais tikslais – navigacinė išmėsinėto jaučio schema, būk tai turinti supažindinti pirkėjus su šiame gyvyje esančiomis ir kruopščiai  sunumeruotomis sprandinės, nugarinės ar kumpių vietomis.

Turbūt viso šio pažintinio „nudizmo“ tikslas buvo parodyti eiliniam pirkėjui, kokių gardumynų jo akys greičiausiai taip niekada ir neišvys, nors to meto šeimininkėms būtų labiau pravertę aiškinamieji edukaciniai plakatai, kokių „skanumynų“ (turint Žiulio Verno vaizduotę) būtų galima pasigaminti iš tų pačių jaučių kaulų, ragų ar kanopų.

Visą šį „sadomazochistinį“ vaizdelį žaviai užbaigdavo šalia žalių apsilaupiusių svarstyklių it Pizos bokštas į pirkėją palinkusi žiedais ir auskarais apsikarsčiusi putloka „matrona“, kurios dygios akutės, paskendusios moliūginio veido raukšlių tinkle, įžūliai tavęs klausdavo: „Na tik pabandyk, vargeta tu nelaimingas, dabar mane sutrukdyti ir ko nors paprašyti! Kai drėbsiu triaukštį rusišką atsakymą – mažai nepasirodys!“

Neatsitiktinai prisiminiau to makabriško laikmečio prekybinę realybę, nes visas šis groteskiškas vaizdelis itin glaudžiai siejasi ir su „T.D.“ korespondento K. Vaišnoros rubrikoje „Mums rašo“ patalpintu straipsneliu „Nervuota pardavėja“ (Nr. 21/1948.02.21), pasakojančiu apie itin nemandagią ir agresyvią Alovės valsčiaus kooperatyvo vedėją, kuri spręsdama konfliktines situacijas su pirkėjais, nevengia pasinaudoti ir „sunkiąja artilerija“.

„Tarybinės pardavėjos pareiga mandagiai ir sąžiningai aptarnauti pirkėjus. Tačiau ne visose parduotuvėse tos pareigos yra sąžiningai vykdomos“, – iškišęs liežuvį skrebena nemarusis K. Vaišnora. „Štai Alovės valsčiaus kooperatyvo vedėja drg. Kastraveckienė vartoja neleistinas priemones prieš pirkėjus. Labai dažnai kooperatyvo pirkėjai buvo iškoliojami visokiais žodžiais. Kartą net buvo toks atsitikimas, kad įpykusi vedėja į pirkėją paleido svarsčiu, bet supratusi, kad negerai padarė, atsiprašė, būk tai jai sugedę nervai. Jeigu drg. vedėjai iš tikrųjų sugedę nervai, tai laikas jai važiuoti į kurortus gydytis, o jeigu ji nori dirbti tarybinėje parduotuvėje, tai kuo greičiausiu laiku turi susitvarkyti. Reikia laiku atidarinėti krautuvę, kad daugelis žmonių nestovėtų už durų ir nelauktų, kada drg. vedėja teiksis jas atidaryti“, – baigdamas straipsnelį pastebi uolusis K. Vaišnora.

Šykšti, trumpa žinutė, iš kurios nepaaiškėja, kokiais necenzūriniais žodžiais vedėja išplūsdavo pirkėjus ir kokiu kilograminiu ar graminiu svarsčiu „Taiklioji ranka – indėnų draugas“ „pavaišino“ ne laiku ir ne vietoje pasipainiojusį vietos čiabuvį. Juk nuo to, turbūt, priklausė ir „nukenksmintam“ objektui padarytos žalos dydis, jei pastarasis sumanė pasiskųsti. Tad dabar išgirdę šią gotikinę siaubo istoriją ir ranką prie širdies pridėję, atvirai mums atsakykite: Ar jūs kada nors girdėjote, jog koks nors bibliotekininkas užvožtų kataloginiu stalčiumi per itin žingeidaus skaitytojo makaulę? Ne. Nes tai tiesiog neįtikima. Visų pirma – kataloginis stalčius labai nepatogus panašioms užmačioms įgyvendinti (pats bandžiau, kortelės išbyra), o antra, manau, jog labiau įsivaizduotina atvirkštinė situacija, kai suirzęs skaitytojas išlieja savo apmaudą ant tylios „kartotekinės“ bibliotekininkės, neturinčios po ranka išganingųjų svarsčių ir prekybininkams įgimto taiklumo.

Galbūt daugelis galvoja, jog to meto „Tarybinės Dzūkijos“ puslapiai mirgėte mirgėjo vien tik neigiamais pavyzdžiais, o gerieji darbai likdavo nebylioje užmarštyje? Nieko panašaus. Ir šiais, ir anais laikais gėrio daigai visuomet prasimušdavo pro blogio luobą, kad ir kiek tonų purvo ant jų bepiltų. Kaip puikų gerų darbų pavyzdį galima pateikti korespondento St. Šileikos straipsnį „Pavyzdingas klubas-skaitykla“ (Nr.17/1948.02.12), pasakojantį apie Vankiškio (ne Vankiškių!) klube-skaitykloje dirbusį kaimo šviesuolį mokytoją Liegų, skleidusį šviesias komunizmo idėjas aptemusių valstiečių tarpe. Štai paklausykite. Siekiant išsaugoti pateiktos medžiagos autentiškumą, kalba, brūkšniai, trumpiniai, skyrybos ženklai šiame (ir kituose straipsniuose) netaisyti.

„Vankiškio klube-skaitykloje visada pilna žmonių. Jame gausu politinės literatūros ir laikraščių. Todėl nenuostabu, jog šis klubas-skaitykla yra apylinkės valstiečių mėgiamas ir noriai vakarais lankomas. Vakarais po darbo dienos valstiečiai renkasi čia pasiskaityti laikraščių, žurnalų ir kitokios literatūros bei pasiklausyti mokytojo Liegaus paskaitų apie aktualiuosius dienos klausimus, politinę padėtį ir kit. Mokytojas Liegus apylinkės valsčių tarpe yra žinomas, kaip aktyvus švietėjas. Jis kas sekmadienis suruošia valstiečiams įdomias paskaitas įvairiais politiniais klausimais.

– Didžiausias mano troškimas, – sako drg. Liegus – yra matyti savo apylinkės valstiečius pažangius, apsišvietusius, nusikračiusius visokių religinių prietarų – to slogučio, kuris per ištisus šimtmečius slėgė mūsų liaudį.

Drg. Liegaus pavyzdžiu reikia pasekti ir kitiems klubų – skaityklų vedėjams, – aktyviai įsijungti į liaudies kultūros – švietimo darbą. Tik tokių klubų – skaityklų vedėjų kaip drg. Liegus pastangomis mūsų liaudis nusikratys visų buržuazinių pažiūrų likučių ir tvirtai žengs tarybinės santvarkos keliu į pilnutinę komunizmo pergalę mūsų šalyje“, –  giedodamas ditirambus šviesiam komunistiniam rytojui baigia savo straipsnį korespondentas St. Šileika.

Šaunuolis tas drg. Liegus, jog netingi laiku ateiti į darbą, pasivargina ir atrakina klubo-skaityklos duris, nesibodi vesti politinių valandėlių bei savo šviesiose vizijose mato „pažangius, apsišvietusius, nusikračiusius visokių religinių prietarų“ apylinkės valstiečius. Sakoma, jog visos žinios ir visa patirtis yra perduodama iš kartos į kartą. Tačiau vadovaujantis šiuo išmintingu principu ir žvelgiant į dabartinę tų pačių valstiečių ainių valdomą Lietuvą, neatrodo, jog visos drg. Liegaus „paskaitos“ sėkmingai pasiekė to meto „prietarų kamuojamus“ valstiečių protus. Ar tai sieros kamščiai ausyse jiems trukdė sugerti visą pažangią drg. Liegaus informaciją, ar tai numigta buvo politinių aktualijų metu, nes jei tuomet būtų atidžiai klausomasi, tai šiuo metu niekam nekiltų noras perrašyti svarbiausius Konstitucijos straipsnius, kištis į privačių bankų veiklą ar keisti nusistovėjusius rinkos dėsnius. Ir jau tikrai niekas negalėjo tikėtis, jog 28-aisiais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais pasikaišiusi skvernelius, link mūsų tyliai sėlins apmusijusi vaučerių šmėkla…

Arnoldas Šatrauskas

(Bus daugiau)