Nauja interviu rubrika „Ryš(k)iai su“
Dveji metai. Pandemija, karantinai. Atstumai. O kaip mūsų ryšiai? Stiprėja ar trūkinėja? Apie juos kalbamės su kūrėju Vaidu Pračkaila.
Ryšys su Namais. Kaip jus paveikė buvimas namuose per karantiną? Gal šis laikotarpis buvo kūrybingas ir įkvepiantis? O gal privertęs daugiau atsisukti į save?
Buvimas namuose niekaip nepaveikė, nes ir be karantino daugiausia būnu namuose, o pagrindiniai darbai – koncertai – tik savaitgaliais ir per šventes. Stengiuosi atsiriboti nuo visos neigiamos informacijos – neskaitau laikraščių, nežiūriu televizoriaus (pastarąjį jau prieš daug metų išmetėme į kiemą). Kad visai neatsilikčiau nuo gyvenimo, yra internetas. Kalbant apie kūrybą, tai nesibaigiantis, kasdienis, širdžiai mielas procesas.
… su Tapyba. Kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba? Kodėl ne kita dailės šaka, pvz., skulptūra? Kokios temos jūsų darbuose atsispindi? Ką jums rūpi papasakoti per kūrybą?
Nuo mažens vaizduoju dailininką. Tapyba nėra kažkuo labai išskirtinė. Išbandžiau drožybą, keramiką, batiką, savo reikmėms koncertinių ir kasdienių drabužių modeliavimą, iškalinėjau vario skardos paveikslus, akvarelę, rezgiau pinikus, kiliminius paveikslus, dar ir šiandien kuriu įvairių renginių scenografiją. Atsiradus kompiuteriams, pramokau maketuoti.
Kadangi nemoku paišyti žmonių, tapyboje varijuoja peizažai, natiurmortai. Tapydamas visai negalvoju apie kokias užslėptas ar giliai prasmingas mintis. Kai „užplaukia“, užsidegu šventintą žvakę, įsipilu vyno, jeigu nieko nėra namuose, visa gerkle užleidžiu nuotaiką atitinkančią instrumentinę muziką, teplioju ir skraidau mažiausiai per metrą nuo žemės.
… su Laiku. Koks jūsų santykis su laiku? Kam teikiate didesnę reikšmę – praeičiai, dabarčiai ar ateičiai?
Praeitis – graži, pilna smagių prisiminimų. Dabartis – šiek tiek miglota. Ateityje – bus gerai. Visi žinome liaudies patarlę, kurią šiek tiek sutrumpinau: „Nėra to blogo, kuris neišeitų…“ Juk viskas visada baigiasi gerai. Jeigu dabar blogai, reiškia dar nesibaigė.
… su Žmonėmis. Ar svarbu kurti ryšį su žmonėmis? Kas padeda tai daryti? Kas trukdo?
Kaip ir visi, turiu savo bendraminčių ratą. Aplink visada sukosi didelis talentingų žmonių verpetas. Tada ir mano gabumai ryškesni. Reikalingas dar didesnis būrys (mintyje turiu žiūrovus), kad tuos bendrus gabumus, įvairias programas ir darbus kas nors pamatytų ir įvertintų.
… su Įkvėpimu. Kada jis ateina? Kaip ateina? Kaip ilgai pavyksta jį išlaikyti?
Įkvėpimas. O kas čia per daiktas?
Įkvėpimas – kitais žodžiais – „kai užplaukia“, bet jau supratau, kad jo atėjimas dažnai būna siųstas aukštesniųjų jėgų. Važiuojame toliau!
… su Personažais. Kaip šiuo metu laikosi Apolionija? Jai turbūt buvo labai sunku? Ji juk tokia bendraujanti, vietoje nenurimstanti. Kaip ji išgyveno ilgus užsidarymo mėnesius?
Zizirskienei, kaip ir daugeliui, ne tik kūrybos žmonių, per visus karantinmečius geroookai sumažėjo užimtumas, bet liūdėti nėra kada. Tai koncertines drapanėles siuva, tai karolius veria, tai dainuškas rašo… Vasarą darbų buvo sočiai – vedė įvairius renginius rajonuose: bendruomenių šventes, koncertus, privačius vakarėlius ir t.t.
… su Vertybėmis. Kokiomis vertybėmis vadovaujatės gyvenime?
… sveikata, šeima, meilė, draugystė, garbė, sąžiningumas, atsakomybė, teisingumas, gerumas, pasitikėjimas, laisvė, taika, tolerancija, drąsa, užuojauta, bendradarbiavimas, nuoširdumas, karjera, rūpestis vienas kitu, individualumas, mokslas, juokas, šypsena, pinigai… Be pradžios ir pabaigos vertybių virtinė, kuriai apibendrinti tinka vienas žodis – GYVENIMAS.
… su Humoru. Tai koks tas jūsų santykis su humoru?
Visada buvau „prie meno“ ir „prie humoro“. Laikas parodė, kad iš jų galima visai normaliai pragyventi. Tai nėra lengvas užsiėmimas, kaip daugeliui atrodo. Visi mato mūsų gražiąją pusę scenoje – juokas, muzika, šokiai, šviesos, linksmybės, plojimai, gėlės… Visam tam sukurti reikia nors ir „juodai“ dirbti, bet ganėtinai smagiai. Zizirskienė pripažinta lietuviškosios stand-up komedijos (Stand-up komedija – žmogaus patirčių, nuomonių atkūrimas humoristiniu būdu scenoje priešais auditoriją. – aut. past.) pradininke.
… su Knygomis. Kokios 3 knygos padarė didžiausią įtaką iki šiol?
Balio Sruogos „Dievų mišką“ mažiausiai tris kartus perskaičiau… Didelėje pagarboje klasikai – Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Maironis… Humoro klasikai – Vytautė Žilinskaitė, Juozas Bulota… Svaigstu nuo Juozo Erlicko kūrybos.
Ne įsiteikti norėdamas, o nuo dūšios sakau – žaviuosi mūsiškės Anelės Zurlienės knygomis. Visas pati autorė man padovanojo. „Atstumtųjų“ taip ir nepajėgiau perskaityti – tik pradedu skaityti, krūtinę užspaudžia, per ašaras eilučių nematau…
Daugiau kažko išskirtinio neturiu. Perskaityta visa pasaulinės literatūros serija, daugybė knygų apie gamtą, senovės istoriją, pedagogikos ir meno teorijos ledinių… Krokialaukio bibliotekoje fantastikos skyriuje nebuvo nei vienos neperskaitytos knygos. Nemaža namų biblioteka. Visa tai buvo. Prieš kokius penkiolika metų kažkas viduje klaptelėjo ir… dabar net laikraščių neskaitau.
… su Verebiejais. Koks ryšys su jais?
Verebiejuose prabėgo gabaliukas jaunystės. Smagūs prisiminimai. Buvau atsakingas už vaizdinę agitaciją. Be tuo laiku madingų šūkių rašymo: „Šlovė TSKP-ė!“, „Tegyvuoja gegužės 1-oji!“, gerokai mieliau buvo išpaišyti vaikų darželio sienas, tvarkyti kolūkio kontoros stendus, ant mano galvos buvo naujos mokyklos vidaus dizainas, užrašai ant kabinetų durų ir t.t. Per 30 metų nugriuvo pašto dėžučių stoginės, garbės lenta… Nuo kontoros lauko sienos dar nenusilupo žemės ūkį ir mokslą simbolizuojanti varpa su knyga…
Kolūkio komjaunimo „Linksmųjų išradingųjų klubo“ komanda buvo daugkartinė rajoninių konkursų nugalėtoja. Į gražų, išdykusį būrį susijungė talentingiausias Verebiejų jaunimas. Spėkite, kas komandos kapitonas?
Keletą metų Verebiejų mokykloje dėsčiau dailę. O kiek smagiai prisiautėta kultūros namuose! Teko prikišti nagus prie apželdinimo darbų. Verebiejuose sukurti ir du iš trijų pačių geriausių mano gyvenimo kūrinių – dvi dukros ir sūnus!
Ajai, kiek gražių prisiminimų!
Ryšiai su Verebiejais ir verebiejiškiais nenutrūkę – retsykiais susitinkame… Kažkada piršliavome Raimundo Germano vestuvėse ir jis mūsų nepamiršta, su gražia šeimyna į svečius atvažiuoja. Praeitą vasarą Irmantas Granskas nupirko ir Vilniun dovanų išvežė didelį paveikslą. Andrius Juška jau senokai beužsuko. Su Labučiais susiskambiname, o tai ir netyčiom susitinkame… Kaip dabar madoje, vis per feisbuką pasimojuojam.
Dėkoju už pokalbį. Linkiu įkvėpimo, kuris kažkur izoliuojasi. Lai užeina. Skaitytojus iki šių metų pabaigos kviečiu užsukti į Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Verebiejų filialą ir ten apžiūrėti Vaido Pračkailos parodą „Laiko taku“.
Irma Žvinakienė
ARSVB Verebiejų filialo
vyresn. bibliotekininkė
