Velykų rytas… margutis ritas…
Tai, kas šiandien žmogui tapo įprasta pavasario švente, susijusia su margučiais, smagiomis išvykomis į gamtą, pasak etnologo Liberto Klimkos, kadaise turėjo daug gilesnę reikšmę.
Galbūt teisūs etnologai, Velykas kildinantys iš žodžio „vėlės“. Mat senovės lietuviai, garbinę protėvius ir pavasarį lankydavę jų kapus, net aukodavo jiems margučių. Tikėtina, kad šiuo metu kartu su atgimstančia gamta prisikelia ir mirusiųjų vėlės. Atgal jas pargena tik pirmojo perkūno griausmas. Kasmet tenka specialiai domėtis, kada gi šiemet bus Velykos, nes jos švenčiamos vis kitą dieną.
Etnologas prof. L. Klimka linkęs manyti, kad senovėje ši kalendorinė šventė turėjo tikslią datą. Tai rodo dar išlikę archajiški papročiai, pavyzdžiui, prausimasis saulei kylant iš rytų tekančio upelio ar šaltinio vandeniu. Būdavo prausiamasi Didžiąją savaitę arba Velykų rytą, tačiau tik lygiadienio rytą saulė pateka tiksliai rytuose. Iš rytų tekančio upelio tėkmė ir tekančios saulės padėtis tądien idealiai sutampa.
Anot L. Klimkos, pavasario lygiadienį švęsdavo visos senųjų kultūrų tautos. Tik krikščionybei įsigalėjus Velykų datą imta derinti su Mėnulio fazėmis. Romos katalikai ir dauguma protestantų Velykas švenčia pirmąjį sekmadienį po pirmos Mėnulio pilnaties, pavasario lygiadieniui praėjus.
Lietuviai Velykas švęsdavo net keturias dienas, o didžiosios linksmybės ir pramogos prasidėdavo antrąją šios šventės dieną. Vaikai eidavo kiaušiniauti – ne šiaip kaulydavo margučių, o dainuodami dainelę: „ Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis… Velykų rytą lelija pražydo, ne dėl manęs vieno, ale dėl viso svieto…“ Jei vaikas padainavęs įsikišdavo į burną pirštą, vadinasi, pakaks vieno kiaušinio, du pirštai burnoje reiškė, kad prašoma dviejų, tačiau labai godžiam būti nederėdavo – toks likdavo nieko nepešęs.
Velykų papročiai kiaušiniui skiria ypatingą reikšmę, nes jis gyvybės atsiradimo, gamtos prisikėlimo simbolis. Kiaušinių dažymo ir keitimosi jais papročiai, anot tautodailininkės Nijolės Jurėnienės, yra daug senesni už krikščionybę. „Simboliai – atėję iš senų pagoniškų laikų“, pridūrė N. Jurėnienė.
Kiaušiniui priskiriama nepapras gyvybingumo galia simbolizuoja gyvenimo atsinaujinimą. Ankščiau kiaušiniai buvo puošiami keliais būdais – išbraižant raštus vašku arba išskutant aštriu daiktu nudažyto kiaušinio paviršių. Kiaušinių raštai vadinami žiedeliais, dantukais, driežiukais, rateliais, paukščio pėdutėmis, žvaigždutėmis, rūtelėmis, snaigėmis, eglutėmis…
Labiausiai žinomas margučių dažymas svogūnų lukštais, dilgėlėmis, burokėliais, pušų, eglių kerpėmis, beržų lapais, šienu, ąžuolo, juodalksnio žievėmis…
Velykų belaukiant, Eičiūnų kaimo bibliotekoje parengta knygų, straipsnių kopijų, periodinių leidinių bei vaikų darbelių paroda „Velykų rytą lelija pražydo“.
Parodoje pateikta įvairių žmonių, kaip antai, garsaus lietuvos etnografo Liberto Klimkos, tautodailininkų Nijolės Jurėnienės, Angelės Rauktienės, M. Lingienės, dvasininkų Ričardo Doveikos, Artūro Kazlausko, muziejininkų mintys. Taip pat dėmesio vertas ir poeto Marcelijaus Martinaičio ranka drožinėtų margučių katalogas, kuriame eksponuojama net 260 jo darbų.
Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Eičiūnų filialo vyresn. bibliotekininkė
Regina Germanavičienė
