„Nesinori būt garsiai teisiu, noris būti teisingu tyliai“, arba „Dešimt metų be Justino Marcinkevičiaus“
Kai manęs kas nors iš skaitytojų paprašo gražių, prasmingų žodžių įvairių švenčių, jubiliejų proga, kai skaitytojas prašo „kažko tokio, ne iš interneto“, pirma mintis, kuri šauna į galvą ir pirma rekomendacija būna – skaitykite Justino Marcinkevičiaus kūrybą. Tik po to pagalvoju, jog gal reikėjo ilgiau pasvarstyti, paieškoti bibliotekos fonde ko nors naujo; gal tik man šio poeto kūryba tinka visais gyvenimo atvejais… Juk joje tiek daug visko: „širdis juokiasi“, „tamsoj pravirksta duona“, „žodžiai atšilę varva“, „matyt net iki meilės“, „kvepia pieva dangumi“, „vaivorykšte boružė ėjo“ ir tūkstančiai žodžių surikiuoti taip, kad geriau nepasakysi. Rodos, viskas paprasta, bet tik Didis poetas pastebėjo ir mums parodė.
Pažintį pradėjusi nuo Justino Marcinkevičiaus „Grybų karo“, negalėjau nustoti skaityti jo kūrybą. Neseniai vėl prie jos sugrįžau ir iš naujo „atradau“, jog „ateina karta, kuri bijo ir gėdinasi ištarti: Lietuva. Ką čia beištarsi, jei kąsnį kuo didesnį apžiot kniečia.“ Šiais žodžiais kalbėjo Daukantas iš to paties pavadinimo draminės apysakos, parašytos 1983-1984 metais. Pagalvoji – tiek metų praėjo ir vis dar aktualu…
Vasario 16-ąją (kaip simboliška) sukaks 10 metų, kai nebėra poeto, visą save atidavusio Lietuvai. Kai kartais pasigirsta dainos „Oi, užkilokit vartelius“, „Kažko vis trūksta“, „Užstalės daina“, retas kuris žino, kad žodžius parašė Justinas Marcinkevičius, o vėliau kompozitoriai sukūrė muziką. Jos jau tapo liaudies dainomis. Kaip ir vėliau parašyta muzika eilėraščiams: „Lopšinė gimtinei ir motinai“, „Ašara dievo aky“, „Tai gražiai mane augino…“ ir, žinoma, legendinė „Laisvė“. Tai yra bene didžiausias poeto kūrybos įvertinimas, nes net ir nežinodami kieno žodžiai, juos kartoja šimtai tūkstančių tautiečių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Pivašiūnų filialo vyresn. bibliotekininkė
Marytė Burneikienė
