Paolo Giordano „Pirminių skaičių vienatvė“: atvira sužeistų sielų studija skaudžios realybės fone

2, 3, 5, 7, 11, 13, 17… Ne, ne… Tai ne garsioji Fibonačio skaičių seka, išgarsinta Dano Browno romane „Da Vinčio kodas“. Tai tik keletas mažiausių pirminių skaičių, kurių šiaip jau yra be galo daug. Matematikai teigia, kad pirminis skaičius yra bet kuris natūralusis skaičius, didesnis nei 1, kuris dalijasi tik iš savęs ir iš vieneto. Jie tvirtina, kad vienetas nelaikomas nei pirminiu, nei sudėtiniu skaičiumi, o baigdami pabrėžia, kad natūralusis skaičius matematikoje vadinamas bet koks teigiamas sveikasis skaičius.

Italų rašytojas Paolo Giordano romane „Pirminių skaičių vienatvė“ savo herojus lygina su skaičiais ir, kalbant matematine kalba, jie nėra nei natūralūs, nei pirminiai, nei juo labiau sveikieji. Priešingai: tai sužeistos, skendinčios vienumoje ir prieštaravimų bei abejonių liūne sielos. Jos tokios vienišos ir nelaimingos, kad tas abipusio ryšio tarp suaugusiųjų ir bendraamžių nebuvimas daugeliui gali atrodyti tiesiog siurrealistinis, tarsi pakibęs virš skaudžios ir akivaizdžios realybės. Bet taip jau yra, kad labiausiai vienišas jautiesi būdamas tarp žmonių, o pastarieji – tarsi varnos, visada pasirengę atstumtąjį užkapoti. Kartais net nesirinkdami priemonių.

Sakoma, jog visas skriaudas bei nuoskaudas mes atsinešame iš vaikystės, o visus mūsų vėlesnius poelgius bei veiksmus sąlygoja vaikystėje patirtos psichologinės traumos bei tėvų abejingumas. Šis teiginys tinka ir šio Paolo Giordano romano pagrindiniams herojams Aličei ir Matijai.

Aličė Dela Roka užaugo šeimoje, kurioje didelis dėmesys buvo kreipiamas į smulkmenas, nematant pagrindinio dėmesio objekto – kenčiančios dukters. O despotiško tėvo noras iš mergaitės padaryti kalnų slidininkę baigiasi tragiškai: Aličė susilaužo koją ir lieka šluba visam gyvenimui. Tiek fizine, tiek ir dvasine prasme. Ji jaučiasi menka, atstumta ir niekam nereikalinga. Mokykloje iš jos nuolat tyčiojamasi, o begalinį norą įsilieti į tuščiagalvių klasės mergaičių „elitą“ vainikuoja tik laikina sėkmė bei draugystė su klasės lydere Viola, kuriai skirtą tatuiruotę, tarsi nenumaldomą skausmą, ji bevelytų išpjauti stiklo šuke.

Lygiagrečiai Aličės vienatvės ir nevilties istorijai, pasakojama ir kita, Matijo Balosino gyvenimo tragedija. Kaip ir Aličė, Matija kenčia nuo ankstyvoje vaikystėje patirtos psichologinės traumos, nes nepakeldamas ankstyvos tėvų jam primestos auklės naštos jis parke palieka savo neįgalią seserį, dvynę Mikelą, kurios žvilgsnis persekios jį visą likusį gyvenimą. Matija – genialus matematikas, visose gyvenimo srityse ieškantis tobulos simetrijos, tačiau jo paties gyvenimas yra chaotiškas ir asimetriškas, o jo uždarumo ir susikaustymo nesupranta nei klasės draugai, nei tėvai.

Pastarieji sunkiai randa bendrą kalbą su jų nuomone „keistu“ sūnumi ir tik laukia progos dingti, kad išvengtų bendravimo su juo. Matija žavisi tik jo draugas Denisas ir jam gimininga siela Aličė, susieti tampria nematoma gija. Gija, kuri gali sieti tik tokius nelaimėlius kaip jiedu: „žmones, vienas kitame atpažinusius savo vienatvę“.

Aličė bando išjudinti, pažadinti Matiją, pralaužti tą storo ledo šarvą, sukausčiusį jo trapų pasaulį, bet jos pastangos lieka bevaisės, nes pats Matija nieko nenori keisti. Tad begalinis kaltės jausmas pavertė juos žmonėmis nekenčiančiais nuosavo kūno: Aličė beveik nieko nevalgo ir kenčia nuo anoreksijos, o Matija palaipsniui tampa autistu, nuolat save žalojančiu aštriais daiktais.

Visa jų vargana egzistencija balansuoja tarp gyvenimo ir mirties, o begalinis noras tapti „normaliais“, tokiais kaip didžioji dalis visuomenės, yra neįgyvendinamas, nes ta pati „sveikoji“ visuomenė prieš pat jų nosis užtrenkia sunkias metalines duris, tuo pačiu pasmerkdama juos absoliučiai vienatvei. Ir nors herojai jaučia nenumaldomą tarpusavio trauką, tačiau būti kartu jie negali. Taip, kaip pirminių skaičių poros: 11 ir 13, 17 ir 19, kurios nors ir labai artimos, beveik kaimynės, bet tarp jų visada yra lyginis skaičius, neleidžiantis jiems susiliesti iš tikro.

Skaitydamas šį romaną gauni matematiškai tiksliai apskaičiuotą žiaurumo, humaniškumo ir dvasingumo dozę, tad vieniems šis kūrinys sukels nepatogumo, kitiems – gailesčio jausmą, primenantį mūsų pačių būties trapumą ir laikinumą.

Rašydamas apie meilę ir vienatvę rašytojas nenusirito į įprastų banalybių liūną. Sumaniai išvengdamas pagražinimų bei smerkiančio ar moralizuojančio tono, jis atvirai vaizduoja savo herojus tokius, kokie jie yra: vienišus ir nelaimingus. Tad sąmoningai atsisakęs kaltinančio prokuroro vaidmens, teisę smerkti ar žavėtis jais autorius palieka patiems skaitytojams.

Skaitant šį kūrinį sunku išlikti atsiribojusiam ir abejingam, nes kai kuriais atvejais herojai bei jų poelgiai atrodo naivūs ir beprasmiai, o jų nesugebėjimas pasinaudoti gyvenimo teikiamomis galimybėmis kartais tiesiog stebina ar net piktina. Tačiau būtent tame paprastume bei naivume ir slypi visas tų herojų žavesys ir nuoširdumas.

Rašytojas knygą suskirstė į septynis skyrius, kuriuose veiksmas trunka nuo 1983-ųjų iki 2007-ųjų metų. Autorius lygiagrečiai brėžia Aličės ir Matijo gyvenimo linijas, išmoningai jas supindamas tarpusavyje ir vėl išskirdamas į atskiras kreives, daugiau niekada nesusikirsiančias jų bendrame kelyje. Romano herojai – tarsi du įskilę žvejų luotai, plaukiantys gyvenimo upe žemyn, iš paskutiniųjų besistengiantys nenugrimzti į tamsų upės dugną ir slapta trokšdami tolumoje išvysti bent menkutį vilties spindulėlį. Spindulėlį, kuris išvestų juos iš aklavietės. Spindulėlį, kuris jiems taip ir nenušvis.

Vienišos, viskuo abejojančios, niekuo netikinčios ir niekam nereikalingos sielos. Įdomios gal tik sniego angelui, kurį gali išvysti žiemą, nugara krisdamas į baltą sniego patalą plačiai mojuodamas rankomis. Pakilęs sniege išvysti savo siluetą, atrodantį tarsi angelo šešėlis plačiai išskleistais sparnais. Ir tuomet pasijunti ne vienas. Nes šalia tavęs – sniego angelas. Tavo angelas sargas. Laikinas, kaip ir mes patys. Laikinas, kaip ir mūsų gyvenimas, neišvengiamai vedantis nebūties link…

Arnoldas Šatrauskas

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

•