Rajono bibliotekininkai rekomenduoja: Svetlana Aleksijevič „Karo veidas nemoteriškas“

Svetlana Aleksijevič – baltarusių rašytoja, žurnalistė, scenaristė. Rašymo stilius – literatūrinė dokumentika. Parašė „Černobylio malda“, „Paskutinieji liudytojai“, „Cinko berniukai“, „Karo veidas nemoteriškas“, „Laikas iš antrų rankų“. 2015 metais jai paskirta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“.

Tai knyga apie moteris Antrojo pasaulinio karo metais. Nors buvo parašyta 1983 metais, bet tuomet visos leidyklos atsisakė ją publikuoti, nes „karas čia per daug baisus“. Milijoniniu tiražu išleista 1985, Lietuvoje tik 2017 metais. Tai ne karo, bet jausmų knyga, nors kai kas sako, kad S. Aleksijevič ne rašytoja, o tik šių istorijų užrašytoja, bet tai nesumenkina jos talento prisibelsti į žmonių širdis. Rašytoja apklausė daugiau kaip 800 moterų Antrojo pasaulinio karo metais tarnavusių Sovietų Sąjungos armijoje. Jų išgyvenimai, jausmai, nusivylimas, išdavystės ir tikėjimas tokie tikri, kad skaitant ašaras sunku sulaikyti, o širdis daužosi, lyg norėdama iššokti… Tai stipriai emociškai paveiki knyga, labai žmogiška, nes orientuota ne į faktus, o į jausmus; tai ir ne istorinis romanas.

Mano pirmoji „pažintis“ su Svetlana Aleksijevič buvo seniai, kai biblioteka gavo jos knygą „Paskutinieji liudytojai“. Tai knyga apie vaikus, iš kurių karas atėmė viską: tėvus, brolius, seseris, draugus, net tikruosius vardus, atėmė VAIKYSTĘ. Su įdomumu pradėjus skaityti knygą, teko ją kuriam laikui padėti į šalį – supratau, nesu pasiruošusi priimti tą tiesą. Skaitymą tęsiau tik po to, kai rašytojai buvo paskirta Nobelio literatūros premija. Turėjau pabaigti, nes norėjau sužinoti, už ką skiriama ši premija. Dar po kelių metų, įsigijus knygą „Karo veidas nemoteriškas“, mane vėl ištiko toks pat likimas – nesugebėjau jos perskaityti iš karto. Tik praėjus porai metų, t. y. prieš keletą dienų pabaigiau ją skaityti. Džiugu, kad šios autorės kūryba sudomina jaunimą – jaunas kino režisierius Kontemir Balagov, perskaitęs šią knygą, sukūrė kino filmą „Ilgšė“, kuris buvo apdovanotas Kanų kino festivalyje.

Apibendrinimui noriu pacituoti vieną knygos heroję, kuri pasakė taip, jog nieko pridurti jau nebelieka: „Man gaila tų, kurie šią knygą perskaitys ir kurie jos neperskaitys“.   

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Pivašiūnų filialo vyresn. bibliotekininkė
Marytė Burneikienė