Stepheno Kingo „Švytėjimas“: kur kraupūs praeities šešėliai mėgaujasi tamsiais užmaršties vandenimis…

1993 m. užvertęs paskutinį Stepheno Kingo romano „Švytėjimas“ puslapį, pagalvojau: štai knyga, kurią, pasitaikius palankiai progai, norėčiau perskaityti dar vieną kartą. Juk metams bėgant dažnai keičiasi tam tikrų reiškinių suvokimas bei mūsų vertinimų skalė. Ir tie dalykai, kurie jaunystėje mums atrodė tokie jaudinantys ir svarbūs, prabėgus metams, dažnai tampa mažareikšmiai, o kartais ir juokingi. Bet metai bėgo, knyga keitė knygą, tačiau laiko skaityti kažkada taip patikusį kūrinį vis neatsirado. Ir tik 2012 metais knygų lentynoje išvydęs tarpdurio šviesoje sustingusį Džeko Torenso siluetą, priėmiau tai kaip likimo man siųstą ženklą. Jis tarsi kvietė grįžti į blogiu alsuojantį „Panoramos“ viešbutį („Ateik čia, prakeiktas šuniūkšti!“) ir aš nė akimirką nesudvejojęs pasinaudojau šiuo „mielu“ kvietimu. Juolab kad mane ir Džeką skyrė tik kokie vargani penkiolika laiptelių…

Džekas Torensas gyvenime yra tik pora kartų „suklydęs“. Jei tiksliau – „praradęs savitvardą“. Vienas „mažutis nesusipratimas“ įvyko Vermonto parengiamojoje mokykloje, kurioje jis dėstė anglų kalbą. Kažkoks įsiūčio rūkas aptemdė jo sąmonę, pamačius Džordžą Hetfildą pjaustant jo VW „vabalėlio“ padangas. Net nepajuto, kaip rankos pačios pakilo nubaust niekadėją. Žinoma, dėstytojo darbas nuėjo šuniui ant uodegos. Kitas atvejis kur kas nemalonesnis. Trimetis sūnus Denis alumi sulaistė „šimtmečio“ pjesę, tad tik sausas mažylio rankos kaulo trekštelėjimas ir jo baisus klyksmas („Dėl Dievo meilės, atleisk man, Deni!“) pažadino jį iš gilaus kūrybinio snaudulio. Žmona Vendė viskuo kaltina „velnio lašus“, kuriuos jis taip neatsakingai vartoja. Bet jis tik „išmesdavo taurelę prieš eidamas į mokyklą, du ar tris bokalus per pietus, tris ar keturis martinius prieš vakarienę. Dar penkis ar šešis, kai vakarais tikrindavo rašinius.“ Argi tai gėrimas?

Tad kai senas sugėrovas Elbertas Šoklis parūpina jam prižiūrėtojo darbą pasibaigus sezonui uždarytame „Panoramos“ viešbutyje, Džekas noriai sutinka. Juolab kad ir pasirinkimas nedidelis: stebėti katilo manometro parodymus viešbučio rūsyje arba srėbti panašų į sriubą skystį Saidvinderio labdaros valgykloje. Žmona Vendė sutinka su neišvengiamais pasikeitimais, bet labiausiai nenori važiuoti penkiametis Denis. Mat mažylis turi Dievo dovaną. Jis „švyti“. Labai susikaupęs jis gali skaityti kitų žmonių mintis ir matyti netolimą ateitį. O ateitis prastos šlovės viešbutyje, Denio supratimu, jiems nieko gero nežada. Juo labiau kad jo nematomas žaidimų draugas Tonis rodo tokius kraupius dalykėlius, nutiksiančius jiems viešbutyje, nuo kurių Deniui net plaukai šiaušiasi. Tačiau tėvui tai paskutinė galimybė pataisyti pašlijusius finansinius reikalus ir ramiai užbaigti „amžiaus“ pjesę. Ir nors Denio sapnuose vaistinėlės veidrodyje nuolat iškyla raudonai išraitytas jam nesuprantamas žodis SITRIM, šeima nepaisydama grėsmingų įspėjimų vis dėlto apsistoja ištuštėjusiame prastos šlovės viešbutyje, kurio tamsiausiose kertelėse slypintys šešėliai grasina ištrūkti į laisvę ir įrašyti nelauktus atvykėlius į amžinąjį „Panoramos“ svečių sąrašą…

Amerikiečių rašytoją Stepheną Kingą priskirčiau prie tų rašytojų, iš kurių nežinai ko tikėtis. „Siaubo guru“ vadinamas košmarų meistras nėra toks paprastas ir lengvai nuspėjamas šio žanro atstovas, kaip daugeliui gali atrodyti. Jis niekada negąsdina savo skaitytojų išskobtais Helovino moliūgais ar apipelijusiais vampyrais, kabančiais žemyn galva rūsyje. Kingas visada stengiasi į reikalą pažvelgti iš esmės, o vengdamas paviršutiniškumo pasitelkia ir nemažą psichologinę įžvalgą, skirtą košmariškiems pojūčiams sustiprinti. Jis niekada nerašo apie siaubą vardan siaubo. Visos jo istorijos yra persipynusios su realiu gyvenimu ir nuo to košmaro siaubo pojūtis tik dar labiau didėja.

Visų pirma, Kingas gali pasigirti itin lakia vaizduote. Rašydamas kūrinius, jis dažnai pasitelkia atvirkštinį principą, tuo itin klaidindamas ir stulbindamas savo skaitytojus. Jeigu viso pasaulio vaikai iš cirko klounų tikisi tik linksmų pokštų ir išdaigų, tai Kingo romane toks „juokdarys“ – mirtį sėjantis kapliadantis žudikas („Tas“). Kai daugelis šunų augintojų džiaugiasi savo augintinių nesavanaudiška meile ir prieraišumu, tai Kingo plunksnos pastangomis toks „ištikimybės“ simbolis virsta negailestingu senbernaru žmogėdra („Kudžas“). O jeigu kokie juokdariai sumanys šaipytis iš draugo, turinčio „pavargusį“ 1958 m. „Plymouth Fury“automobilį, – lai amžiams pamiršta visus savo sąmojus. Jų bejėgiški klyksmai dar ilgai aidės nakties tyloje, kai „Kristinos“ žibintai išplėš iš tamsos jų likučius. Ir jeigu viso pasaulio tėčiai myli ir saugo savo vaikus, tai Kingo pasaulyje toks vaikų „mylėtojas“ vaikysis savo atžalą klaidžiais viešbučio koridoriais su žaidimams skirtu rokė kūjeliu rankose („Švytėjimas“). Jeigu Kingas rašytų apie naktinę pamainą kepykloje, joje sužvėrėjusi bandelė pašautų apstulbusį kepėją į krosnį, o ne atvirkščiai.

Kita gera Kingo savybė – jis puikus pasakotojas. Būk šimtą kartų geriausias rašytojas, tačiau jeigu pasakojama istorija visiems kels tik žiovulį – būsi niekam neįdomus. Istorijos kokybei itin svarbios detalės ir palyginimai, o Kingas – neprilygstamas detalių meistras. Jeigu koks nors nelaimėlis kris nuo skardžio, vėjas švilpaus ir skaitytojo ausyse. Jeigu užkietėjęs blogiukas gaus smūgį į veidą – varinis kraujo skonis ir tavo burnoje garantuotas. O jeigu koks nors begėdis netyčia pagadins orą, patikėkite, jūs tai tikrai užuosite. Ir atleiskite, tai nebus svaiginantis „Chanel Nr. 5“ aromatas.

Romaną „Švytėjimas“ galima drąsiai priskirti gotikinių siaubo romanų žanrui. Atidesnis skaitytojas čia ras kai kurių idėjinių sąsajų su Kingo taip mėgiamu Edgaro Alano Po romanu „Ašerų namo žlugimas“, o citatos iš „Raudonosios mirties kaukės“ tik dar labiau išryškins akivaizdžias Kingo simpatijas šiam autoriui. Romano pavadinimas Kingo galvoje kilo klausantis Džono Lenono dainos „Akimirkos Karma“ („Instant Karma“), kurioje yra tokie žodžiai „Mes visi švytime…“ („We all shine on…“), nes, anot rašytojo, „daugelis žmonių švyti, tik to nežino“.

Romane Torensų šeima atsiduria aukštai kalnuose užsnigtame ir atkirstame nuo išorinio pasaulio viešbutyje, kuriame viena paskui kitą „sugenda“ visos susisiekimo priemonės, o nesunaikinamos vapsvos bei atgyjantys gyvatvorės žvėrys taip pat įtemptos situacijos nepalengvina. Norėdamas sustiprinti Torensų šeimynos izoliacijos nuo išorinio pasaulio pojūtį, autorius pasitelkia taip vadinamą „Lūšnos karštinės“ principą. Tai žargoninis terminas, nusakantis klaustrofobinę reakciją, atsirandančią ilgą laiką drauge būnantiems izoliacijoje žmonėms. Klaustrofobija pasireiškia priešiškumu tiems, su kuriais esi uždarytas. Kraštutiniais atvejais kyla haliucinacijos ir smurtas, o neretai – žmogžudystės.

Tarsi to būtų negana, Kingas pasirenka dar vieną sunkinantį siužetinį svertą – Džeko alkoholizmą. Pats jaunystėje turėjęs rimtų problemų su „ugniniu vandeniu“ ir kokainu, rašytojas sukūrė itin įtikinamą girtuoklio, pateisinančio visus savo apgailėtinus veiksmus, paveikslą. Būtent viešbutis tarsi gyvas organizmas pirmiausia ir pasinaudoja silpniausia grandimi – alkoholiku ir smurtautoju Džeku, panaudodamas jį kaip įrankį savo tamsiems planams – prisikasti prie švytinčio Denio – įgyvendinti. Ir Džekas kovoja ne su kokiu nors mistiniu blogiu, slypinčiu išorėje, bet su savo vidiniais demonais, stumiančiais jį į užmaršties ir pamišimo pasaulį. Pasaulį, apgaubtą raudonu įsiūčio rūku.

Tiek nebūdingu tam laikmečiui temos naujumu (knyga parašyta 1977 m.), tiek siužetinių idėjų originalumu romanas neabejotinai patrauks ne vieno skaitytojo dėmesį, o laipsniška pagrindinio veikėjo išprotėjimo studija savo tikroviškumu ir įtaigumu priblokš ne tik siaubo, bet ir ne vieną psichologinių romanų gerbėją. 1980 m. pagal romaną „Švytėjimas“ buvo sukurtas garsus kino filmas, tačiau Stephenui Kingui ekranizacija nepatiko, nes buvo pernelyg nutolusi nuo kūrinio esmės. Pasižiūrėjęs filmą, rašytojas režisieriui Stanley Kubrickui pasakė: „Labai įdomus filmas, tačiau kas atsitiko su ta knyga, kurią aš parašiau?“ Negelbėjo nė tai, kad pagrindinį Džeko Torenso vaidmenį sukūrė legendinis Holivudo aktorius Jackas Nicholsonas. „Skirtumas tarp knygos ir filmo buvo tai, kad Stanley Kubrickas – ateistas. Jeigu filmo kūrėjas yra ateistas, jis negali iš tikrųjų tikėti velnio egzistavimu. Todėl ir kuriant šį filmą, jis išėjo ne pagal mano idėją.“

2009 m. rašytojas pareiškė, kad galbūt ateityje jis rašysiąs romano „Švytėjimas“ tęsinį, kuriame dabar jau keturiasdešimtmetis Denielis Torensas dirbs viename iš Niujorko hospisų sanitaru ir savo „švytėjimo“ galia padės beviltiškiems ligoniams pasirengti mirčiai. Darbinis romano pavadinimas – „Daktaras Miegas“ („Dr. Sleep“). Rašytojas savo pažadą ištesėjo 2013 m. O po šešerių metų pasirodė ir šio kūrinio ekranizacija. Lietuvių kalba romanas buvo išleistas tik 2019 m.

Tad kviečiame visus užsukti į kraupias praeities paslaptis slepiantį „Panoramos“ viešbutį. Slapčiausių baimių ir siaubingiausių košmarų pasaulį, kuriame juoda neviltis visą žiemą viešpatauja tamsiausiose pastato kertelėse, neduodama ramybės atsitiktinai priklydusiai sielai. Jeigu tiksliai vykdysite visus nurodymus ir įspėjimus, viešnagė šiame viešbutyje jums paliks kuo maloniausius prisiminimus. Tik jokiu būdu neatverkite 217 kambario durų! Nes iš pragariško viešbučio, pasibaigus sezonui, išvažiuoja ne visi. Ir patikėkite, tų, kurie lieka, jums geriau niekada nesutikti…

Arnoldas Šatrauskas

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

•