„Š“ respublika, arba gyvenimas keturkojų šešėlyje

„Apie 70 proc. namų ūkių Lietuvoje (Austrijoje ir Švedijoje tik 12 proc.) laiko bent vieną šunį arba bent vieną katę. Tai sudaro apie 1, 150 mln. šių gyvūnų Lietuvoje. Tai didelis skaičius, tačiau tai neparodo, kad esame valstybė, be galo mylinti šunis ir kates. Tai parodo, kad esame valstybė, kuri šiandien nesusitvarko su šių gyvūnų populiacija. Iš to kyla visos kitos problemos“, – sako Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita Kymantaitė.

Be šuniukų – nė iš vietos!

Daugelis mūsų negali pajusti pilnaverčio gyvenimo be pačio ištikimiausio ir draugiškiausio pasaulyje gyvūno – mielo ir švelnaus šuniuko. Jau seniai šuneliai tapo neatskiriama mūsų varganos egzistencijos dalimi, be kurių mes neįsivaizduojame savo orios senatvės ar nepakartojamų būties akimirkų. Ir ne tik. Drauge mes einame į parduotuves, lankome kavines, muziejus, bibliotekas, drauge miegame, kartu valgome – kol kas dar ne iš vieno dubenio! – ir šiaip smagiai sau leidžiame laiką. Jau senokai gatvėse, aikštėse ar skveruose neteko matyti jaunų tėvų, mamyčių ar senelių, vedinų įprastai irzliais ir kaprizingais savo mažyliais. Juos negailestingai išstūmė šalia smagiai sau tursenantys guvūs ir meilūs šuniukai, pasiryžę negyvai užlaižyti savo Dievą šeimininką. Tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Nes taip pernai nutiko vienam pagyvenusiam vokiečiui, kuriam toks augintinio lyžtelėjimas baigėsi mirtimi.

Šiemet panaši situacija pasikartojo ir Izraelyje, kai „padlaižys“ šuniukas lyžtelėjo garbaus amžiaus senolės dešinės kojos pėdą. Pasirodo, šuniuko seilėse siaučiančios kenksmingos bakterijos, virusai ir mikrobai savo sudėtimi kone prilygsta mirtinam Komodo varano bakterijų arsenalui, kurio įkandimas žmogui yra pražūtingas. Tačiau tokie pavieniai atvejai neturėtų gąsdinti mūsų spartietiškos visuomenės, nes tik silpnos imuninės sistemos individai po tokio „šlapio“ šuniukų bučinio gali visam laikui „padėti šaukštą“. Nes mes, vargų ir nepriteklių užgrūdinti lietuviai, galime tik skaniai pasijuokti iš tokių lepių ir ištižusių vakariečių, gyvenančių steriliame visuotinos gerovės kokone. Tačiau nenuklyskime į pelkes ir grįžkime prie pagrindinės šio straipsnio temos – gyvenimo keturkojų šešėlyje.

Sparčiai augant šuniukų populiacijai mums bemaž kasdien tenka susidurti su šiais mielais ir žaviais padarėliais, kurie dėl netinkamo žmonių elgesio dažnai patenka į gana keblias situacijas. Nežinodami bei nesuvokdami šunelių elgsenos ypatumų, dažnai ir mes patys išprovokuojame šį gyvūnėlį mūsų atžvilgiu imtis tam tikrų „drausminančių priemonių“: smagiai krimstelėti į blauzdą ar žaismingai įsikabinti į sėdimąją.

Neabejotina, jog šie ilgamete šunelių elgsenos stebėsena grįsti patarimai jums padės išvengti nemalonių akistatų su ištikimais mūsų bičiuliais, dėl kurių „išdykėliškų“ veiksmų dažnai abiem pusėm iškyla aibė įvairių problemų. O juk mes visi trokštame darnos ir abipusio supratimo! Tad kaip išvengti perdėto šunelių dėmesio ir ką daryti jam užpuolus? Jūsų dėmesiui – keletas naudingų ir vertingų patarimų.

Kaip išvengti perdėto šunelių dėmesio?

Jeigu jūs gyvenate daugiabutyje, pasistenkite išsiaiškinti, kurie jūsų laiptinės kaimynai augina šunelius. Tai padaryti nėra sunku, nes vos tik įėjus į laiptinę jus pasitiks įnirtingas šuniukų skalijimas, aidu atsiliepiantis nuo pat apatinių iki pačių viršutinių aukštų. Kildami laiptais į viršų, įsiminkite, už kurių butų durų girdisi gailus, beveik visai dienai paliktų šuniukų kauksmas, peraugantis į nenutrūkstamą viauksėjimą bei inkštimą. Pasižymėkite tų butų numerius. Tačiau jei įėjus į laiptinę jus pasitiks kurtinanti tyla – žinokite: čia gyvena beširdžiai ir bejausmiai žmonės, neturintys jokios atjautos mūsų mažiesiems broliams. Išsiaiškinę šuniukų šeimininkus, nesustokite ties pradėtu darbu. Sužinokite iš kaimynų ar vaikų šunelių vardus bei jų vedžiojimo grafikus. Tai padės jums išvengti tiesioginės akistatos su perdėtai smalsiu ar seilėtu šuniuku, paliekančiu šlapias bei žemėtas dėmes ant jūsų šviesių kelnių. Tad jei įmanoma, pasistenkite ankštoje laiptinėje nesimaišyti šuniukams po kojų. Geriausias būdas – palaukti namie ar pasėdėti lauke ant suolelio, kol šeimininkai išves savo nerimstančius augintinius iš visai dienai juos įkalinusių ankštų butų. Tačiau jei toks susidūrimas neišvengiamas – meiliai pašaukite šuniuką vardu ir pavaišinkite jį tam atvejui iš anksto nupirktos nugarinės ar sprandinės gabalu. Kartais toks „kyšis“ išties padeda. Nesiūlykite šuniukui pigios mėsos, nes „pigios mėsos net šunys neėda“, o tik dar labiau jį suerzina.

Jeigu į darbą vaikštote pėsčiomis, gerai išstudijuokite šuniukų vedžiojimo grafikus tame rajone. Nesidrovėkite paklausti vietos gyventojų, visažinių vaikų, ar tuo pačiu maršrutu į darbą „kursuojančių“ savo kolegų, kokia padėtis tame rajone, kada ir kokių veislių šuniukai jame vedžiojami. Tai padės jums išvengti rimtų nemalonumų. Tačiau jei jūsų kelionė į darbą arba iš jo neišvengiamai sutampa su šuniukų migracija toje teritorijoje, pasistenkite neatkreipti į save pašalinio dėmesio. Eidami nemojuokite ir nemostaguokite rankomis. Juk jūs ne malūnas. Garsiai nekalbėkite mobiliuoju telefonu, o geriau išvis jį išjunkite. Nesate Pogrebnojus, tad nesirenkite ryškiaspalviais, akį rėžiančiais drabužiais, nes pašaliniai garsai ir ryškios spalvos gali tik sudominti bei suerzinti kokį nors ausylą ar akylą šuniuką. O jums tikrai nereikalingas pašalinis dėmesys. Taip pat nesikvėpinkite aštriais ir saldžiais kvepalais, nes taip galite tik sudirginti itin jautrias kvapams šuniukų nosies gleivines. Jokiu būdu nesirenkite kailiniais ar dirbtinio kailio drabužiais, nes kiekvienas šuniukas širdyje yra medžiotojas. Tad „geriausiu“ atveju, kas jums gali nutikti – šuniukas palaikys jus miško žvėrimi bei potencialiu savo grobiu, o blogiausiu – savo priešininku, įsibrovusiu į jo kontroliuojamą teritoriją. O tai jau ugnies medžioklė be varovų! Ir jau jokiu būdu nebandykite prasmukti pro gauruotų „talibų“ užkardą su dviračiu, nes joks, net ir stipriausių nervų šuniukas neatsilaikys prieš pat jo nosį šmėžuojančias ir orą „malančias“ jūsų gundančias kojas.

Tad jei pakeliui į darbą jūs nuolat sutinkate nedraugiškai nusiteikusius šuniukus, netampykite likimo už antuko: kvieskite taksi ir į darbą vykite ratuoti. Galbūt jūs ir nukentėsite finansiškai, bet ne moraliai, materialiai ar fiziškai. Žinoma, ne visų kišenėse šiugžda eurai, tad jei jau nusprendėte keliauti pėsčiomis, būtinai užsidėkite sauskelnes. Artimo kontakto metu jos apsaugos jūsų sėdimąją bei „gamybinius“ organus, į kuriuos dėl kinologijos mokslui nežinomų priežasčių šuniukai itin mėgsta įsikirsti. Sauskelnės taip pat paslėps ir išdavikišką šlapią dėmę, įprastai išplintančią po bemaž kiekvieno rimtesnio susidūrimo su įspūdingesnių gabaritų „išdykėliu“. Ir nekreipkite dėmesio į kolegų pašaipas, jog su sauskelnėmis jūs vaikštote kaip pingvinas. Galų gale juoksis tas, pro kurio sudraskytas kelnes nesišvies du rausvi pusmėnuliai. Bent laikinai pasistenkite nebūti pilietiški ir iniciatyvūs, išvydę klaustuku išsirietusį ir besistanginantį šuniuką.

Jokiu būdu nebandykite sudrausminti jo šeimininko, niekaip nereaguojančio į jo augintinio paliktas lipnias „dovanas“, į kurias ką tik įmynėte. Ir jau šiukštu jokiomis aplinkybėmis nesisvaidykite grasinimais ar ironiškomis replikomis, tokiomis kaip: „Atsiprašau, ar tik ne jūsų „kakalas“ ant šaligatvio ką tik išraitė Pizos bokštą?“ Visų pirma, jūsų įžeidžiančios pastabos nepasieks norimo rezultato, nes visi jūsų kaltinimai atsimuš į jums atsuktą abejingą nugarą, kurios savininkas tuo metu išmaniajame telefone tikrins „Pedigree“ akcijų kursą Honkongo vertybinių popierių biržoje. Na, o antra – pabandykite patys save įsivaizduoti šunelio vietoje! Ar jums būtų malonu, jei prispyrus rimtam reikalui, jus kur nors pritūpusį su nuleistomis kelnėmis prie miesto rotušės kažkas tai grubiai apšauktų „bešiktašu“? Aišku, kad ne! Stresas ir pusiaukelėje įstrigęs procesas – garantuoti! Tad savo įžeidžiančias replikas geriau pasilaikykite sau, nes tokiomis didaktinėmis priemonėmis jūs niekuomet  nesustabdysite amžino gyvybės ciklo, kurio viena iš sudėtinių dalių ir yra šis akiai nemielas, bet natūralus gamtinis „procesas“.

Atsargiai – jus puola!

Aptarę visus įmanomus ir neįmanomus šuniukų užpuolimų prevencijos būdus, toliau panagrinėkime ir galimas apsisaugojimo nuo jų priemones. Trumpai tariant, o ką gi daryti, jei jus vis tik puola šuniukas, nors jūs pareigingai vadovavotės visais anksčiau išvardintais saugos patarimais?

Išvydę į jus lyg kulka atskriejantį „šelmį“, ramiai sustokite vietoje ir pasistenkite neišsigąsti, nes šuniukas, kaip ir ryklys, kuo puikiausiai jaučia nuo jūsų ratilais sklindančias baimės bangas. Norėdami to išvengti, apsivyniokite liemenį aliuminio folija. Ji blokuos ir neleis į išorę prasiskverbti nuo jūsų sklindantiems panikos virpesiams. Užpuolimo metu jokiu būdu nežvelkite šuniukui į akis: jis tai priims kaip asmeniškai jam mestą iššūkį. Tad nepaisant metų laiko iš anksto apsirūpinkite tamsiais akiniais. Jie leis jums saugiai stebėti šuniuko veiksmus, išvengiant tiesioginio akių kontakto. Puiki apsigynimo priemonė – automatiškai išsiskleidžiantis skėtis. Palaukite, kol žaismingai iššiepęs dantukus šunytis pririsnos prie jūsų ir likus keliems metrams iki jo „iššaukite“ skėčio kupolą tiesiai prieš pat jo nosį. Patikėkite, geresnės iliustracijos posakiui – „jis bėgo it šuo, pabrukęs uodegą“ – jūs niekur nerasite. Tik jau šiukštu jokiomis aplinkybėmis nedrįskite suduoti jus puolančiam „padaužai“ skėčiu, kumščiu ar kita apsigynimo priemone, nes tuomet jūs sulauksite ne tik jo šeimininko, bet ir didelės dalies visuomenės pasmerkimo. Ir niekam nebus įdomūs jūsų nerišlūs veblenimai ir aiškinimai bei rodomos įkandimų žymės. Tautos akyse jūs visuomet liksite kaltas, jog netinkamu laiku atsidūrėte netinkamoje vietoje ir ko gero pats išprovokavote agresyvų „aukos“ elgesį.

Tiesa, tenka pastebėti, jog įvykus panašiems atvejams svetur, žmonės tokias problemas yra linkę spręsti ne taip „samarietiškai“, kaip galbūt norėtųsi agresyvių šuniukų savininkams. Neseniai internete buvo aprašytas didvyriškas šešiamečio amerikiečio, gelbėjusio savo keturmetę sesutę nuo agresyvaus vokiečių aviganio mišrūno, poelgis. Didvyriškumo kaina – dviejų valandų operacija ir 90-čia siūlių sukabintas skruostas. Agresyvus šuo buvo užmigdytas, nes, regis, amerikiečiai vadovavosi senu reklaminiu šūkiu: „Kartą paragavęs, negali sustoti!“ Tačiau pas mus elgiamasi priešingai. Prieš pusmetį pas senelius prie Pabradės viešėjęs aštuonmetis vilnietis taip pat buvo užpultas agresyvaus šuniuko, kuris berniuko veidą pavertė vientisa žaizda. Vaikui buvo pažeisti akių vokai, jis neteko ausų, bet gyvūnų globėjai, didelei mamos nuostabai, nusprendė suteikti antrą šansą „išdykėliui“. Ir nereikia stebėtis, nes pas mus greičiau bus „užmigdytas“ asmuo, pasiūlęs tai padaryti šuniukui, nei „paišdykauti“ sumanęs „šelmis“.

Greičiausiai išsisuks ir „smaguris“ vilkšunis, kuris spalio 13-osios rytą Šiaulių pašonėje esančioje sodų bendrijoje „Svajonė“ užpuolė 87-erių metų senolę ir nuplėšęs kairiąją močiutės plaštaką ją suėdė. Kaimynai tvirtino, jog šuniukas buvo „sargus, aplodavo praeivius, bet nieko nebuvo užpuolęs.“ Keista, kad taip nutiko, nes beveik visi sutikti šuniukų savininkai it susitarę tvirtina, jog jų augintiniai nekanda ir yra grynas švelnumo įsikūnijimas, o antsnukius reikėtų uždėti tiems, kurie to reikalauja. Bet, regis, ir ant sienos pakabintas šautuvas retkarčiais iššauna.

Daugelis kinologų tvirtina, jog užpuolimo atveju nedera atsukti nugaros „agresoriuiׅ“, o juo labiau bėgti nuo jo. Melas! Netikėkite tuo! Skuoskite, kiek tik galite! Lai vilties vėjas švilpia jūsų ausyse, o kulnai ritmingai muša į užpakalį. Nes tų drąsuolių, kurie stovėjo it įkasti, kapelius jau seniai užpustė užmaršties smėlis.

Tačiau bėkite tik dviem atvejais: jei jus vejasi špicas, korgis, mopsas, spanielis, čihuahua, basetas, toiterjeras bei kitas „mailius“ arba jei jūsų kojos ilgesnės už takso. Bet jei link jūsų pasileido rotveileris, aviganis, dobermanas ar, neduok Dieve, pitbulis, ramiai stovėkite vietoje ir bandykite telefonu perspėti namiškius, jog pietums jie gamintų viena porcija mažiau. Daugiau jums nieko nebereikia daryti. Tiesa, kraštutiniu atveju dar galite išbandyti vilkų gaujose įprastą pasidavimo būdą, kuomet nugalėtas žvėris nuolankiai atsigula ant nugaros, atidengdamas priešininkui labiausiai pažeidžiamas savo kūno vietas: pilvą ir gerklę.

Tačiau jei tokioje nuolankioje padėtyje jus aptikęs pilkis ir paliktų tamstelę ramybėje, jokiu būdu negalima garantuoti, jog taip kilniai su jumis pasielgs ir visą dieną ankštame bute „iškalėjęs“ ir visas savo šeimininko skriaudas bei nuoskaudas sugėręs šunelis. Tad jei ryžtumėtės praktiškai įgyvendinti šį beprotiškai rizikingą, bet vis dar neišbandytą pasidavimo būdą, neabejotinai jis būtų pakrikštytas jūsų vardu. Deja, kaip įprastai jau būna, tik po jūsų mirties. Tad geriau nerizikuokite.

Reikšmė žmonijai

Tačiau norime mes to ar ne, bet su laiku šuniukų populiacija tiks augs, o jų reikšmė žmonijai tik didės. Visi girdėjome apie šunis gelbėtojus, narkotikų ieškotojus, šunis pasieniečius, išminuotojus ar aklųjų vedlius. Tačiau šuniukai energingai darbuojasi ne tik šiose pagalbinėse srityse, bet ir užima atsakingus postus. Štai šuo vardu Duke‘as jau trečią kartą vienbalsiai yra išrenkamas nedidelio JAV miestelio Kormoranto, esančio Minesotos valstijoje, meru. Be to Kunigaikščio (angl. Duke – kunigaikštis) šalininkai įsitikinę, kad ateityje jo laukia karjera ir Baltuosiuose rūmuose. Tad Donaldas Trumpas ir Joe Bidenas jau dabar turėtų gerokai sunerimti ir tinkamai pasirengti būsimoms politinėms rietenoms.

Vieta po saule

Atjauta ir gailestingumas gyvūnams visuomet buvo ir yra vienas iš mūsų tautos kertinių bruožų, nors įvairios gyvūnų prieglaudos „rūpestingų“ augintojų dėka kasmet pasipildo 15 tūkst. keturkojų. Apie prastą augintinių priežiūrą bei pačių šeimininkų atsakomybės vengimą byloja ir tas faktas, jog tik 10 proc. gyvūnų yra paženklinti mikroschemomis, leidžiančiomis nustatyti konkretaus augintinio savininką. Tad vienų tautiečių viešai deklaruojama meilė ir rūpestis mūsų keturkojais bičiuliais dažnai būna apsimestinis, o kitų grįstas savanaudiškomis paskatomis. Nes senstant ir emigruojant visuomenei, kai kurie piliečiai keturkojais augintiniais taip bando išspręsti savo vienatvės bei susvetimėjimo problemas, pamiršę, jog jais dar reikia tinkamai pasirūpinti bei juos prižiūrėti. Kiti gi, atvirkščiai, vienatve nesiskundžia ir po sunkios darbo dienos mielai leidžia laiką gauruoto bičiulio kompanijoje. Tad kol drauge nerasime abipusės pagarbos bei tarpusavio supratimo, tol ir toliau gyvensime nesibaigiančių konfliktų bei padidintos rizikos zonoje. O juk kiekvienas žmogus ar gyvis šioje Žemėje turi turėti savo vietą po saule, kurios neužstotų nei dvikojis, nei keturkojis šešėlis.

Arnoldas Šatrauskas