Prisiminimų valandėlė su mokytoja Monika Vaitkevičiene
„Svarbiausioji valanda visada yra dabartinė. Reikšmingiausias žmogus visada yra stovįs prieš tave.“ /Johanas Ekharta/
Pakalbinti bibliotekos skaitytoją, buvusią Alovės mokyklos mokytoją Moniką Vaitkevičienę man parūpo dar kartą peržiūrint sukauptą kraštotyros medžiagą. Dabar daug informacijos galima rasti internete, bet gyvi prisiminimai irgi yra svarbūs.
Žinant, jog mokytoja yra gimusi ir augusi Poteronių kaime, man parūpo sužinoti, kas yra išlikę jos atmintyje apie Poteronių geležinkelį ir geležinkelio stotį. Juk apie Poteronių piliakalnį, dar vadinamą Milžinų kalnu, dabar jau patys kuriame legendas, o įsivaizduoti, kad per šį kaimą kažkada tai riedėjo traukinys – sunku, nors dar yra išlikusių ženklų liudijančių šį faktą.
Mokytoja papasakojo: „Esu gimusi 1934 metais. Poteronyse mano tėvai namus nusipirko 1930 m. prie pat buvusios geležinkelio stoties. Mano atmintis fiksuoja vaizdus maždaug nuo 1939 metų… Žinojau, kad geležinkelį „pastatė“ carinė Rusija, o po Pirmojo pasaulinio karo lenkai okupavo Vilniaus kraštą, į kurį pateko ir Varėna, todėl geležinkelis tapo nereikalingu…
Aš dar prisimenu, kad buvo likę pabėgiai. Mes juos vadinome „špalais“, o jų tarpuose buvo žemės juostos. Kaimo vaikai, o vaikų kaime buvo daug, tuos „špalus“ buvome pasidalinę. Nežinau, ar visi jų vienodą kiekį turėjome. Savo „teritorijas“ kūrėme kaip kas išmanėme. Bėgant metams neliko ir „špalų“, žmonės „privatizavo“ ir bėgius, ir pabėgius…“
Kai dabar važiuoji pro buvusios geležinkelio stoties teritoriją (jai priklausė trys namai ir ūkiniai pastatai), tai matai lig šiol išlikusius du pastatus. Mokytoja M. Vaitkevičienė pasakoja, kad „pati stotis buvo ilgas (apie 30 metrų, o gal ir daugiau) medinis pastatas. Per pastato vidurį – vienos durys į geležinkelį, kitos – į sodą, o iš abiejų pastato galų taip pat buvo durys. 1945 metais liepos-rugpjūčio mėnesiais tame pastate buvo įsikūrusi rusų karo ligoninė, kurioje sužeistieji gulėjo ant neštuvų.
Mano Tėvų namuose buvo įrengtos operacinės. Beje, netoliese buvo ir žuvusiųjų rusų kapinės. Vėliau jos buvo panaikintos, o žuvusiųjų palaikai perlaidoti Alytuje. Nuo geležinkelio į stotį vedė mediniai laiptai, o pro juos buvo galima patekti į nemažą salę. Į abi puses nuo salės buvo po keturis kambarius ir į juos buvo galima įeiti pro galines duris. Stotis stovėjo ant aukštumėlės. Kiek aukščiau už išlikusį pastatą. Jis dažniausiai būdavo tuščias. Prisimenu, kad vasaros metu jaunimas salėje organizuodavo šokius. Kartais į mažesnius kambarius įsikraustydavo kokia šeima…
Stotis sudegė apie 1958 metus. Sudegė ir netoli stovėjęs vieno kambario namelis ir ūkinis pastatėlis. Iš tų laikų dar yra išlikęs rūsys. Jis atrodo lyg kalnelis. Karo metu skrendant lėktuvams bėgdavome į tą rūsį slėptis…
Kiek prisimenu, visi pastatai turėjo dekoratyvinių elementų, o ties visa stoties teritorija buvo topolių alėja. Pamažu ir topoliai tapo kuru… Dar likusios ir geležinkelio pylimo tilto liekanos.“
Čia tik trupinėliai tų prisiminimų , o mokytojos atmintis vis dar saugo vardus ir pavardes ten gyvenusių žmonių. Ji apgailestauja, kad su tuo metu ten gyvenusiais bendraamžiais pasidalinti prisiminimais jau nebegali…
Geležinkelio atkarpos ruožą per Poteronis
pakeitė kelelis, bet pasižvalgyti, pasigėrėti šalikelėje vešinčia ir kas
pavasarį žiedais apsipilančia augmenija, pasiklausyti paukščių čiauškėjimo vis
dar galima.
Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Alovės filialo vyresn. bibliotekininkė
Birutė Jarusevičienė
