Pelytė Daiva surengė smagią ekskursiją „Obelėlės“ vaikučiams
Kiekvienais metais rajono viešojoje bibliotekoje vyksta pažintinės ekskursijos moksleiviams ir ikimokyklinukams, kurių metu jie supažindinami su rajono viešąja biblioteka bei jos veikla. Vieniems tai būna pirmoji pažintis su knygų šventove, kiti gi patys lankosi joje savarankiškai arba ateina drauge su tėveliais. Ekskursijų metu skirtingoms vaikų amžiaus grupėms parenkamos ir skirtingos pažintinės temos. Ir jei didieji mokslo vyrai įprastai supažindinami su bibliotekos istorija, jos skyrių veikla ar naudojimosi biblioteka taisyklėmis, tai patiems mažiausiems gudragalviams labiau rūpi pačios knygutės, garsiniai skaitymai ir, be jokios abejonės, linksmi literatūriniai personažai, kurie juos pasitinka ir sumaniai vedžioja po slėpiningą knygų pasaulį.
Tad kai šiandien iš pat ryto bibliotekoje apsilankė penkiolika lopšelio-darželio „Obelėlė“ vaikučių, lydimų rūpestingų auklyčių, juos pasitiko ne bibliotekininkė, o šmaikšti ir vikri pelytė Daiva. Jūs galite pagrįstai paklausti: o prie ko čia kažkokia pelytė? Pasirodo, jog tam yra dvi svarios priežastys. Visų pirma, 2020-ieji pagal Kinų kalendorių yra Žiurkės metai. Na, o antra: kas gali geriau žinoti visus bibliotekos takelius bei užkaborius, jei ne geriausia žiurkės giminaitė, landi ir smalsi pelytė?
Apsiuostinėjusi pilkoji greitai ėmėsi iniciatyvos ir nuturseno paskui save vesdama smagiai nusiteikusius vaikučius į pačią mieliausią jai vietą – vaikiškų knygelių skyrių. Ten pelytė susiglosčiusi ūselius ir paraičiusi uodegytę ėmė porinti vaikučiams istorijas apie kažkokią tai Kakę Makę, taip pat paaiškino, ką turi daryti jų tėveliai, kad vaikučiai galėtų patikusias knygeles parsinešti į namus. Pasirodo, jog tų knygelių būna pačių įvairiausių. Vienos jau tokios senos, jog net mena dinozaurų laikus, o kitos jau tokios naujos, jog dar kvepia spaustuvės dažais. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, jog su tais dinozaurų laikais pelytė Daiva kiek „perlenkė“, tačiau visa kita yra grynų gryniausia tiesa.
Pasiklausę smagių istorijų ir susipažinę su įvairiomis knygelėmis, vaikučiai iš pelytės Daivos gavo ir keletą vertingų patarimų: kaip tausoti ir rūpintis knygutėmis, kad jos kuo mažiau nukentėtų. Pasirodo, jog knygučių negalima plėšyti ar ant jų dėti keptuvių su blynais. Negalima knygelių ir mėtyti, nes iš jos gali išbyrėti visi išmintingi žodžiai, kurie knygelėse slypi. Nes kas gi po to norės skaityti kvailą knygelę? Taip pat nereikėtų lankstyti puslapių, nes tam skirti knygų skirtukai bei rašyti paraštėse, nes visi svarbūs žodžiai knygelėse jau surašyti.
Išklausę geranoriškų pelytės patarimų vaikučiai griebėsi dar vieno smagaus užsiėmimo – piešimo, tad greitai stalą nuklojo ryškiaspalvių piešinių margumynas. Ekskursijai skirta valanda pralėkė akimirksniu, tad vaikučiai skambiai padėkojo pelytei Daivai už įdomų pasakojimą ir tvirtai pažadėjo kada nors vėl apsilankyti bibliotekoje. Jei ne dabar – tai kiek vėliau. Šiek tiek paaugus.
Ir aš ten buvau, fantą, spraitą gėriau, burnoj neturėjau, nes lūpos sulipo, tik nuosėdos liko…
Arnoldas Šatrauskas
