Knygos recenzija: Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė“

Praslinkus trejiems metams po paskutinės „Silva rerum“ tetralogijos dalies pasirodymo, rašytoja, menotyros mokslų daktarė Kristina Sabaliauskaitė vasarai baigiantis visuomenei pristatė savo naujausią istorinį romaną „Petro imperatorė“, pasakojantį apie lietuvės bajorės Martos Helenos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą. Dar prieš pasirodant pirmajai dilogijos daliai skaitytojų tarpe buvo kilusios įvairios – dažniausiai lyginamojo pobūdžio diskusijos. Vieniems buvo įdomu, ar stilistiškai naujoji knyga primins garsiąją „Silva rerum“ knygų seriją bei pakartos jos sėkmę, kitiems gi – ar autorė gebės sudominti „rusiškąja“ tema lietuvių skaitytojus, dar gyvenančius Norvaišų sagos prisiminimais. Kaip paaiškėjo perskaičius knygą – ir gebėjo, ir sudomino.

– IDĖJA –

Autorė prisipažįsta, jog idėja parašyti šį kūrinį jai kilo dar 2011 metais, rašant antrąją „Silva rerum“ dalį, kurioje, be kita ko buvo aprašomas ir Šiaurės karo metu rusų dalinių judėjimas po Lietuvą. Būtent tuomečių audringų istorinių įvykių fone epizodiškai šmėsteli ir Rusijos imperatoriaus Petro I paveikslas. Apie didžiuosius karvedžius, carus ar imperatorius, taip pat ir apie Petrą I-jį, parašyta nemažai solidžių knygų bei istorinių veikalų, tačiau apie jų antrąsias puses tikrais istoriniais faktais paremtų, o ne bulvariniais paistalais atskiestų knygų yra žymiai mažiau. Tad rašytoja ryžosi užpildyti šią nišą savo naujausiu romanu „Petro imperatorė“, kuriame pagrindinis dėmesys skirtas ne Petrui I, bet jo meilužei, o vėliau ir žmonai Martai Helenai Skowrońskai.

Autorė prisipažįsta, jog ją visuomet domino moterų teisių, prievartos prieš moteris bei „nutildytų istorinių personažų“ temos. Būtent pastariesiems „balsams“ ir priklauso Marta Helena Skowrońska, kuri buvo visiškai ištrinta iš istorinio konteksto XIX a. bėgyje. Ir tai tęsėsi iki XX a. vidurio antrosios pusės. O ir ta informacija, kuri prasibraudavo pro tylos sieną, toli gražu didžiąja literatūra ir tikroviškumu nekvepėjo: viskas buvo labai suprimityvinta, supaprastinta ir subanalinta. Natūralu, jog autorė stengėsi nutolti nuo visų tų primityvių banalybių ir nusprendė panagrinėti temą, kuri istorikų yra dažnai nutylima ir apeinama: o ką moteriai reiškia karo vergija? Ką reiškia būti moterimi beteisėje visuomenėje ar atsidurti mūšio lauke, kuomet tavo likimą lengva ranka nurašo lengvas spragtelėjimas pirštais ar kažkieno tai kvaila užgaida, nuo kurios priklauso tavo gyvastis bei tolesnė egzistencija.

Tad pagirtina, jog rašytoja nenuėjo lengviausiu ir patogiausiu keliu: neparašė pigaus bulvarinio skaitalo, pagardinto skandalingomis istorijomis ar pikantiškomis erotinėmis detalėmis, nes visuomet atsakingai elgėsi su istoriniais faktais ir niekada nepataikavo pigiam publikos skoniui. Ne išimtis ir ši knyga, paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais bei išlikusiais istorinių asmenybių laiškais. Ir nors tas pats įvykis ar biografija amžininkų atsiminimuose dažnai aprašomas skirtingai – pagal rašiusiojo užsiangažavimo kampą, pasak autorės – įvertinus ir išstudijavus visus liudijimus – ji pasirinko „labiausiai tikėtinos tiesos esenciją“.

– STILIUS –

Stilistiškai ir konceptualiai knyga yra visiškai kitokia, nei prieš tai pasirodžiusi garsioji tetralogija. Čia nerasite per visą puslapį besidriekiančių dviejų trijų ilgiausių sakinių, variusių į neviltį kai kuriuos skaitytojus. Atsirado, kad ir negausūs dialogai, dingo išsamūs smulkūs paaiškinimai puslapio apačioje, kurių studijavimas užimdavo begalę laiko ir buvo tikras skaitytojų kantrybės išbandymas. Kūrinio siužetas tapo žymiai dinamiškesnis, informuotesnis bei globalesnis, apimantis platesnį istorinį spektrą, kalba turtingesnė. Ir nors knygoje vartojami keiksmažodžiai bei kitos nenorminės, neteiktinos ir netaisyklingos kalbos formos, jos autentikos sumetimais vartojamos tik kaip autorės stilistinės priemonės. Istorija pasakojama realiu laiku, pirmu asmeniu ir apima paskutines dvidešimt keturias mirštančios Rusijos imperatorės Jekaterinos I-osios gyvenimo valandas, kurių metu ji mintimis grįžta į savo praeitį: varganą ir skurdžią vaikystę bei audringą ir tragišką jaunystę. Kūrinys suskirstytas ne skyriais, o valandomis: vienas skyrius – viena valanda. Nuo 9 valandos vakaro iki 9 valandos ryto. Apie likusias 12 imperatorės gyvenimo valandų jau skaitysime antroje romano dalyje. Nepaisant visų stilistinių bei siužetinių pokyčių, lengvai atpažįstamas Sabaliauskaitės rašymo stilius išlieka toks pat.

– MARTA –

Tad kas gi išties buvo ta pasaulio pilietė Marta Helena Skowrońska, kurios gyvenimą prancūzų rašytojas ir filosofas Voltaire‘as pavadino „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“, nors pati Sabaliauskaitė jos gyvenimą labiau linkusi vertinti kaip klasikinę graikų tragediją.

Visų pirma ji nebuvo rusė, o tai buvo didelis ideologinis minusas didžiarusiam šovinizmui. Taip pat buvo gėdijamasi jos prasčiokiškos kilmės, neraštingumo: ji nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. „Kas kad nemokyta. Bet žinau, jaučiu kiekvienu širdies tvinksniu, kas gera, kas nuo Dievo, o kas – nuo Šėtono“ (p. 204). Nepaisant švietimo spragų, ji pasižymėjo didžiuliu emociniu intelektu, turėjo įgimtą jausmą, kas dera ar nedera vienoje ar kitoje situacijoje. Ypač pas ją buvo stipriai išreikštas empatijos jausmas. „Aš niekada nesimėgavau kitų žmonių bejėgyste ir kančiomis, nors šitai Rusijoje yra mėgstamiausia didžiūnų pramoga; be jos jie niekaip negali pajusti savo galybės“ (p. 12). Dažniausiai ji buvo vaizduojama su humoru, kaip ištikima Petro I-jo bendražygė, „moteris pagalvė“, meilužė belaisvė, sekso vergė. Viskas buvo labai suprimityvinta, supaprastinta ir subanalinta.

Kalbant apie Martos Skowrońskos kilmę šiame kūrinyje daugiau linkstama prie jos lietuviškų šaknų, tačiau tikslių duomenų apie jos gimimo datą, vietą ar tėvus nėra. Vienų istorikų duomenimis ji gimė dabartinės Latvijos teritorijoje, Vidžemėje, kuri tuomet priklausė švedų Livonijai, ar tai latvių, ar lietuvių, o gal ir estų valstiečių šeimoje, nors, anot autorės, „etimologiškai Skowrońska nėra valstiečių pavardė“. Kitų gi duomenimis pasaulį ji išvydo Lietuvos ir Lenkijos Žečpospolitoje, juolab, jog ir Skowrońskos pavardė yra tipiškai lenkiška. Tačiau galbūt jau nėra taip svarbu, kas ji buvo: lietuvė plikbajorė ar latvė valstietė. Svarbu tai, jog toje istorinėje mėsmalėje ji gebėjo išsaugoti gyvastį ir žmogišką orumą bei tapo vieno iš įtakingiausių to meto asmenų – visos Rusijos imperatoriaus Petro I žmona. „Kas aš? Aš triskart pakeičiau tikėjimą, penkis kartus vardą, keturis kart tekėjau, triskart – už to paties vyro. Buvau trijų valdovų pavaldinė ir vieno – valdovė. Plaukų spalvą keičiau tik kartą“ (p. 5). Tačiau jos gyvenimas nebuvo cariniais rubliais klotas. Nei pačioje pradžioje, nei vėliau, nes šlovė ir galia visuomet turėjo ir tebeturi savo kainą.

Mirus tėvams anksti tapo našlaite. Atskirta nuo brolių ir seserų kurį laiką dirbo pas dėdę, kuris ją priglaudė savanaudiškais sumetimais. Kadangi rūpinimasis penkiamete nebuvo jo prioritetų viršūnėje, našlaitę išsiuntė į Marienburgą, pas pastorių Johanną Ernstą Glücką, kurio šeimoje tarnavo padiene tarnaite ir ten pasižymėjo kaip nepamainoma skalbėja. Paaugusi buvo ištekinta už švedų kapralo Johanno Cruse, su kuriuo medų kopinėjo vos savaitę. Rusams užėmus ir nusiaubus Marienburgą, prasideda kupinas prievartos, pažeminimo ir kančių jos egzistencinis etapas, kurio metu Marta lyg daiktas ar karo trofėjus keliauja iš vienų rankų į kitas. „Livonijoje buvau našlaitė, tarnaitė, skalbėja… Lietuvių bajorė tik savo svajonėse, kad nesijausčiau kaip iš rankų į rankas einantis karo laimikis. Kaip daiktas, grobis ar trofėjus“ (p. 184).

Pradžioje ją pasisavina fedmaršalas Šeremetjevas, kiek vėliau – grafas Aleksandras Menšikovas, vėliau tapęs jos nepamainomu draugu, meilužiu ir patarėju. O galutinėje stotelėje jos laukė pats svarbiausias pagrindinis prizas – Rusijos imperatorius Petras I. Supratusi, jog jai pasitaikė bene vienintelė proga ištrūkti iš užburto prievartos ir smurto rato, Marta pasistengia pavergti, pavilioti ir pririšti prie savęs Rusijos imperatorių. Tačiau ne savo intelektiniais gebėjimais, bet erotine charizma, juslingumu, šiluma, charakterio švelnumu bei humoru. Bet vėlgi, Petrą ji pasirenka ne laisva valia, o jam panorėjus. Tiesiog jos niekas to neklausė, kaip neklausdavo ir kitų, į panašią situaciją patekusių moterų; nes daugeliui to meto didikų buvo prestižo reikalas turėti meilužę, juolab vakarietę. Tad neatsitiktinai prievartos prieš moters leitmotyvas šioje knygoje yra itin ryškus. Čia moteris traktuojama ne kaip asmuo su laisva valia, o kaip svetimų poreikių pripildytas indas, kuris bet kurią akimirką gali išsilieti ar net sudužti. Ir nors dažnai pagrindinę heroję aplanko maištingos mintys, viduje ji jaučiasi pralaimėjusi, nes jėgų pusiausvyra ne jos pusėje. „Galiu būti nuolanki tarnaitė, galiu būti skalbėja, galiu būti, kuo norit, bet nenoriu būti verge. Nenoriu būti Dievo daiktu, noriu grįžti atgal, noriu būti Dievo vaiku“ (p. 205). Deja, norai taip ir lieka neišsipildžiusiais norais.

– PETRAS –

Nors pagrindinė romano herojė yra imperatorė Jekaterina I, jos paveikslas būtų neišbaigtas be pagrindinio visų jos džiaugsmų, rūpesčių ir baimių šaltinio – imperatoriaus Petro I-ojo. Petras I neabejotinai buvo nevienareikšmė asmenybė. Iš vienos pusės tai buvo žmogus peraugęs savo epochą, didis reformatorius ir pažangos skleidėjas. „Didis, bet paprastas. Su visais to privalumais ir trūkumais. Neregėtos jėgos, bet kartkartėmis kamuojamas ligos ir silpnumo“ (p. 91). Tačiau tuo pačiu metu jis galėdavo būti ir monstras, ir siaubūnas, nuo kurio užgaidų ar pagiringos nuotaikos ant budelio trinkos galvą padėdavo ne vienas didžiūnas. Ne veltui dėl nuolatinių popų patyčių žmonės žegnodamiesi vadindavo jį Antikristu. Net pati Jekaterina I, jau būdama Petro vaikų motina, nebuvo visiškai tikra dėl savo tolimesnės ateities, nes baimė ir nežinomybė lyg didelis klaustukas nuolatos tvyrodavo įtampos ir laukimo pritvinusiame ore. „Kiek dar šitaip ištversiu su Piteriu, kada nusibosiu ir kokia gi manęs laukianti pabaiga“ (p. 161).

Nepaisant visų džekiliškų-haidiškų Petro savybių, jo reformatoriškos užmačios padarė didelę įtaką to meto Rusijai, nes jos vedė pažangos ir vakarietiško gyvenimo link. „Rytų tamsoje yra Piteris. Jis savo Rytams nori šviesos. Šviesos iš Vakarų. Jame pačiame daug tamsos, bet yra ir šviesos. Tos, vakarietiškos, išmintingos“. <…> „Jis nori gero savo tėvynei, neabejoju“ (p. 203). Ir nors sustabarėjusi archainė Rusija itin nenoriai priimdavo bet kokias naujoves iš Vakarų, baudomis, mokesčiais ir ukazais buvo siekiama „apšviesti, išlaisvinti, kad ir prieš jų pačių valią“ (p. 73). Nepaisant permainingos Petro nuotaikos ir nuolatinių meilės nuotykių, Marta liko ištikima jo bendražyge ir palydove, palaikanti jį ir džiaugsme bei varge ir vykdė nežinia kieno jai užkrautą sunkią misiją, nes „Piteris buvo darbas, mano gyvenimo darbas. Lyg pašaukimas, lyg kryžius – Kristui“ (p. 274). „Nes jame yra šviesos ilgesys, toks didelis, kad nebijo plaukti prieš papročių srovę, net rodytis Antikristu saviškiams. Jis nori daug ką sugriauti ir vietoje to pastatyti geriau ir šviesiau. Turiu jam padėti, nes turbūt jį myliu“ (p. 204).

– TAPATYBĖ –

Romane ryškia linija brėžiamas ir asmens tapatybės klausimas, kuris būsimos imperatorės atveju buvo itin sudėtingas, nes ji niekuomet savęs nelaikė ruse, labiau – moterimi iš Vakarų. Tad jai reikėjo daug kartų save keisti, perkurti, prisitaikyti prie aplinkos, susigyventi su svetimais papročiais bei tradicijomis, kurie daugeliu atvejų jai nebuvo priimtini ir neretai šiurpindavo ne tik ją, bet ir to meto vakariečius. Tačiau su imperatoriumi atvykusi į Lietuvą ji ir čia jaučiasi svetima ir niekam nereikalinga. Varstoma kreivų žvilgsnių ji supranta, jog išganingojo kelio atgal nebėra. „Ten, kur svajojau priklausanti, ten kur vaizdavausi esant namus – ten jiems buvau – visiškai niekas. Maskvoje – svetimoji, belaisvė livonė ar švedė iš Vakarų, Lietuvoje – rusė iš Rytų, iš caro palydos“ (p. 184).

Tad rožines svajones apie pabėgimą ar pasilikimą Lietuvoje jai tenka atidėti neribotam laikui, nes nepaisant visų lūkesčių ir svajonių nepagražinta realybė jai smogia į veidą nepamatuota jėga. „Vakaruose manęs niekas jau nebelaukia. Ten esu niekas. Jei išnykčiau, manęs ten nė nepasigestų. Ten niekas nė neįtaria, kad aš esu. Esu pražuvusi belaisvė, viena iš Marienburgo šturme išlikusių nelaimingųjų… tik bevardis vienetas karo nuostolių skaičiuje“ (p. 203). Tačiau ir pačioje Rusijoje jos niekas nelaukia su duona ir druska, kur į kiekvieną svetimšalį buvo žiūrima su baime ir nepasitikėjimu. „Okajannaja. Prakeiktoji. Buvau svetimšalė, vadinasi – paleistuvė ir Šėtono blogis, kurio reikėjo bijoti“ (p. 70) ir kurį „visi norėjo sunaikinti nuo pat pradžių“ (p. 11). Tad atsidūrusi kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų ji suvokia, jog tokios vietos, kurią ji galėtų pavadinti savo tėvyne, tiesiog nėra. „Vien tik aš buvau savo tėvynėje, kur bebūčiau. Nes mano tėvynė buvo kančia. Tokia tėvynė – visada su tavimi. Kilnojamoji tėvynė. Kur bebūčiau – visada tėvynėje“ (p. 324).

– TARP RYTŲ IR VAKARŲ –

Lygiagrečiai tapatybės klausimams romane nagrinėjama ir Rytų-Vakarų kultūrų bei mentalitetų sandoros tema. XVIII a. iki padalijimo Lietuva vienareikšmiškai buvo Vakarų pasaulio valstybė, kur net laikas buvo kitaip skaičiuojamas, kur egzistavo visiškai skirtingi mentaliniai bei elgsenos modeliai. Tad dažnas vakarietis patekęs į jam svetimą kultūrinę-socialinę terpę dažnai išgyvendavo tikrą šoką. Nenuostabu, jog ir patys pirmieji būsimos imperatorės įspūdžiai kirtus demarkacinę liniją, skiriančią Rytus nuo Vakarų, nebuvo patys geriausi ir optimistiškiausi. „Čia rodėsi, keliauju į praeitį – medinę, laukinę ir tamsią, suręstą iš rastų ir medžio kamienų“ (p. 66). Netgi laikas Rusijoje buvo skaičiuojamas visiškai kitaip. Čia nebuvo įprastos vakariečiams paros: tik diena ir naktis. Žmonės čia taip pat atrodė, rengėsi ir elgėsi visiškai skirtingai nei Vakaruose. Apaugę ūsais ir ilgomis barzdomis, dėvintys plačias palaidines, sermėgas, kaftanus, sarafanus ar kokošnikus, jie ryškiai išsiskyrė iš stilingų ir pasitempusių vakariečių.

Tačiau ne rūbai buvo pats svarbiausias jų skiriamasis bruožas, o elgesys. „<…> O juk dar neseniai rūmų jaunimui reikėjo duoti baudas ir caro ukazus, kad nesispjaudytų, neriaugėtų, nebezdėtų ir nešnypštų sau į rankovę bent jau per asamblėjas, bent jau prie stalo“ (p. 66). Netgi varpai Rusijoje skambindavo ne pagal tai, ką norėdavo skelbti, o „perdėtai linksmai, tarsi išprotėję“ (p. 67). Laisvalaikis taip pat nepasižymėjo didele įvairove, tad degtinė čia buvo pats svarbiausias tiek džiugių, tiek ir liūdnų akimirkų palydovas. Ir vaistas, ir maistas visom progom. Tad tauta nesivaržydama ir gėrė, gėrė juodai, „nes šiame krašte daugiau nelabai yra kaip linksmintis“ (p. 72). Gėrė ir smurtavo prieš savo žmonas, vadovaudamiesi Domostrojumi, moters teises paminančiu kančių registru, „teisingo ir švento gyvenimo knyga visiems rusų tikratikiams, kaip deramai mušti prasižengusią žmoną“ (p. 71).

Tačiau aukščiausią gėrimo piką tauta pasiekdavo taip vadinamų razgulų metu, per Maslenicą, kuomet aukščiausi valdžios vyrai su Petru I priešakyje lėbaudavo susibūrę į taip vadinamą Aukščiausiąjį Girtąjį Soborą arba Girtąjį Bepročių Sinodą. Besaikio lėbavimo tikslas – „visus taip prigirdyti, ypač pačius artimiausius, kad atsirištų liežuviai ir pradėtų plepėti, ką žino. Kad išplepėtų, ką nori nuslėpti“ (p. 135). Nepaisant tuo metu tvyrančio alkoholinio siautulio viskas būdavo kruopščiai fiksuojama ir registruojama, o liežuvio nenulaikę „atlapaširdžiai“ vėliau sulaukdavo gan liūdnų pasekmių. Tai buvo vienas iš būdų Piteriui parodyti savo, kaip autokrato galią. Vėliau šiuo išmėgintu Petro metodu sėkmingai naudojosi ir kitas Rusijos autokratas – Stalinas, maniakiškai ieškodamas nebūtų liaudies priešų nugirdytų valdžios vyrų tarpe.

Daugeliui gali atrodyti, jog šiame romane autorė itin sutirština spalvas vaizduodama to meto Rusiją, kaip ryškią priešpriešą idealistiškomis spalvomis tapomai Lietuvai: su švariomis kartūno užuolaidėlėmis ir nerakinamom trobom. Tačiau toks autorės požiūris neišlaužtas iš piršto, jis paremtas istoriniais dokumentais bei amžininkų liudijimais. O ir tie „laimingieji“, kurie šiais laikais viešėjo Rusijos glubinkoje gali nesunkiai paliudyti, jog nuo Petro I laikų ten nedaug pasistūmėta, ypač – mentaliniame lygmenyje. Ne veltui 1866 m. rusų poetas Fiodoras Tiutčevas parašė savo garsųjį ketureilį „Умом Россию не понять“ („Rusijos protu nesuprasi“), virtusį bendriniu posakiu, keistiems rusų poelgiams ar tenykštei betvarkei apibūdinti. Tad, pasak poeto, Rusiją reikia ne suprast, o ja tikėti.

– LAIKAS –

Šiame kūrinyje autorei itin svarbi ir laiko tema, tiksliau – laiko filosofinė problema skirtingose kultūrose. Tad koks gi tas laikas: linijinis – nesuskaidytas akimirkomis, turintis pradžią ir besitęsiantis, ar cikliškas – susijęs su įpročiais bei nuolat kartojama veikla, labiau būdingas archajinėms tautoms? Paaiškinimus autorė paliko antrajai knygos daliai, skaitytojams žadėdama šiokį tokį siurprizą. Tačiau laikas vaidina nepaskutinį vaidmenį šioje tragiškoje istorijoje, apimančioje paskutinę imperatorės parą. 2 knygos po 12 valandų. Viso – 24 valandos. Knyga parašyta realiuoju laiku.

„Jeigu mes lietuvių kalba skaitytume garsinę knygą, tai būtų lygiai 24 valandos. Knygoje yra 24 skyriai, kiekvieno apimtis – 24 puslapiai. Skaitant mašinraščio tekstą tai užtrukdavo 1 valandą. Vienas skyrius – viena valanda. Taip eksperimentuodama aš save įstūmiau į tokius laiko rėmus, nes suvaldyti kiekvieno skyriaus turinį, jog jis tilptų į tuos 24 puslapius, yra nemenkas iššūkis. Bet man patinka tokie iššūkiai ir žaidimai“, – tikina Kristina Sabaliauskaitė. Ir priduria. „Vėliau pasidarė įdomi ir numerologija, nes nuo Petro pažinties su Marta iki pat jos mirties prabėgo 24 metai. Tad tas skaičius 24 mane tiesiog persekiojo“.

„Laikas apibrėžiamas kaip viena pagrindinių materijos egzistavimo formų, pasireiškianti materialių objektų egzistavimo trukme, jų būsenų kaitos nuoseklumu“. Bent taip teigia visažinės enciklopedijos. Tačiau kiekvienam „materialiam objektui“, skaičiuojančiam savo paskutines valandas, turbūt jau nėra taip svarbu: ar laikas linijinis, ar cikliškas? Ar jis vienmatis, ar reliatyvus? Nes paskutinę gyvenimo akimirką, žvelgdamas į pageltusį laikrodžio ciferblatą, tu tik tada aiškiai suvoki seną ir neginčytiną tiesą, kuriai įsisąmoninti vis nerasdavai laiko visos savo varganos egzistencijos metu: visi laikrodžiai skaičiuoja laiką trumpyn…

„Iš tiesų, turbūt visi laikrodžiai skaičiuoja laiką trumpyn: kiek su kiekvienu rodyklės cvaktelėjimu sutrumpėja mūsų gyvenimai. Tik niekada apie tai negalvojame, visi manome, kad jie skaičiuoja ilgyn – mūsų šiame pasaulyje nugyventąjį laiką“ (p. 88).

Arnoldas Šatrauskas