„Kur tylūs milžinkapiai…“

Poezijos pavasaris galingu aidu nusirito per gimtąjį kraštą, suduždamas į poezijos pavasarėlius Lietuvos kaimuose ir miesteliuose. Gegužės 25-ąją į Punią suvažiavo, sugužėjo bendraminčiai iš Alytaus, Varėnos, Valkininkų, vietiniai gyventojai, mylintys dainą, norintys pasidalinti savo emocijomis eilėse. Čia įvyko poezijos pavasarėlis „Kur tylūs milžinkapiai…“.

Puniškės – vyresn. bibliotekininkė Irena Kaškonienė, buvusi istorijos mokytoja Laimutė Žūsinienė, buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, dabartinė Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkė Emilija Krušinienė – organizavo renginį ir susirinkusiesiems sukūrė pavasarinę, žaismingą aplinką. Baltais žiedais sproginėjo didžiulėje vazoje pavasaris, parodoje buvo išdėstytos „Tėkmės“ klubo narių prozos ir poezijos knygos. Šalia puikavosi Renatos Žiūkienės išausti knygų skirtukai su žodžiais „Tėkmė“, „Punia“.

Krušinienė pakvietė visus, mokančius ar tik mėgstančius klausytis, sugiedoti buvusio vargonininko Jurgio Tamošiūno sukurtą Punios himną. Antano Monkeliūno rankose klusnus akordeonas suvienijo balsus ir paslėpė žodžių ar gaidų klaideles. Rimties ir iškilmingumo dvasia sklandė ore, kai buvęs mokytojas Petras Džervus deklamavo Maironio baladę „Ant Punės kalno ties Nemunu“. L. Žūsinienė trumpai priminė Margirio piliakalnio ir Punios istoriją.

Nuskambėjo Romaldo Zabulionio, atvykusio iš Balbieriškio, eilėraštis „Pilėnams“:

„…Išėjo Jie kartu
Su kaitraus ąžuolo
Liepsnų liežuviais
Tenais aukštai –
Nei siekia suvokimas…
Pakilo jie,
Kaip dvasių milžinai,
Brangiausią auką
Atidavę savo žemei –
Bet tapo nemirtingi…“

Įsivyravusią prisiminimų įtampą nutraukė Loretos Zabalujevos sukurtos jos pačios atliekamos dainos, pritariant gitarai. Seimo narys Robertas Šarknickas džiaugėsi betarpišku, šiltu bendravimu, kuris vyko čia, tarp pavasario žiedų, dainų, eilių. Nejučiomis jis ir pats prisiminė pienių lauką, vaikystę, pacitavo ištrauką iš prozos kūrinio. Už visuomeninę veiklą ir sukurtas dainas įteikė Lietuvos Respublikos Seimo padėkos raštus „Tėkmė“ klubo pirmininkei E. Krušinienei, A. Monkeliūnui, R. Biesevičienei ir L. Zabalujevai.

Renginyje neliko nepastebėtos garbaus amžiaus puniškės – Salomėja Kaknevičienė ir Teklė Džervienė. Jos skaitė savo brandžias eiles. Piligrimė, buvusi mokytoja, rašanti knygas, Janina Balevičienė pakvietė į piligrimines keliones, kuriose žmogus pasipildo dvasiškai, užsigrūdina fiziškai ir psichologiškai. Daug plojimų susilaukė jaunas, linksmas, gaivus tarsi upokšnis balsas, kai Ernesta Kučinskienė padainavo dvi dainas lietuvių ir prancūzų kalbomis apie meilę, kai skaitė savo kūrybos eiles.

Meilė, Tėvynė, gamtos grožis – tai neišsemiamos emocijų versmės literatų iš Alytaus, Valkininkų, Varėnos kūryboje. Šias temas dar kartą įprasmino eilėraščiuose Scholastika Kavaliauskienė, Emilija Krušinienė, Birutė Orinienė, Mudita Makaveckienė, Renata Dudzinskienė, Zina Bražinskienė, Eugenija Stazdienė, Lidija Cichockienė, Danutė Volungevičienė. Psichologiniai, filosofiniai motyvai prasiveržė Stasio Šukio eilėraštyje:

 „Nenoriu aš tamsos,
Man reikia šilto ryto
Auksinės rūkanos,
Kuri lašais nuo mano spindulių
Į žemę kristų
Ir reikia Šilerio „Odės džiaugsmui“
Keletos eilučių…“

Visai neseniai nuskambėjo paskutinis skambutis abiturientams. Šio moksleiviams ypatingo ryto įkvėpta Regina Rasimienė parašė eilėraštį, skirtą mokytojai:

 „Nuostabiausiuos žieduos
Tavo dienos pradingsta
Ar Tu jas pamatai?
Mainos spalvos ir keičias veidai…“

Varėniškė, poetė Irena Malmygienė savo prisiminimų potėpiais nupiešė tėvo paveikslą:

„…Tebematau žibuoklių mėlynumo
Akis tavąsias
Ir veidą, raukšlių išvagotą.
Tarsi rudenio arimą,
Ir išdavikę ašarą,
Sužibusią ant skruosto…“

Renginio pabaigoje Loreta vėl švelniai pirštais lietė gitaros stygas, dainuodama dainas, o klusnusis Antano akordeonas kvietė susimąstyti:

„…Vėl ir vėl atklysta ta mintis,
Kam šioje žemėj gyvenu,
Ir kur ėjau ir kur einu,
Kokia prasmė šitų dienų?…“

 Taigi pagalvokim kiekvienas, ar prasmingai kapsi mūsų gyvenimo minutės, ar matome gėrį, grožį, žmogų šalia savęs. O jeigu Tau pasidarytų tuščia, nyku, nemiela – pasiimk popieriaus lapą ir išliek savo mintis, savo jausmus. Gal tokiu būdu parašysi geriausią savo gyvenime kūrinį apie meilę plačiąja prasme, gamtos grožį, Lietuvos karžygius, pilis ir piliakalnius. Alytaus apskrities literatų klubas laukia naujų kūrinių, naujų žmonių, naujų susitikimų poezijoje.

 

Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkės pavaduotoja
Regina Rasimienė