Debiutiniame režisieriaus Giedriaus Savicko filme pagrindinį vaidmenį atliks rajono viešosios bibliotekos direktorius

– Nusibodo vaidinti tuos pačius geraširdžius, bet naivokus herojus, nuolat pakliūvančius į tas pačias kvailas situacijas, kurios gal ir juokingos eiliniam žiūrovui, tačiau man didelio džiaugsmo tai jau nekelia, – linksmai šypsodamasis atvirauja žinomas kino ir teatro aktorius Giedrius Savickas, paklaustas, kodėl ryžosi „mesti“ aktorystę ir pereiti į kitą barikadų pusę – užsiimti režisūra.

– Kažkada susitikę su Ramūnu Rudoku net juokavome, jog jam tenka visi skustagalvių banditų vaidmenys, na o man – nevykėlių „kaimiečių“. Nesu nusistatęs prieš kaimo žmogų. Kalbu blogąja to žodžio prasme. Tiesiog vieną dieną pagalvojau, jog jeigu nieko nesiimsiu, greitu laiku tapsiu šabloniniu, vieno plano aktoriumi, su nedideliais nukrypimais štampuojančiu vieną panašų vaidmenį į kitą. Tad bent jau laikinai nusprendžiau padaryti pertrauką ir išbandyti save kiek kitame, režisieriaus vaidmenyje, – teigia Giedrius. – Tikiuosi, mano pirmasis blynas neprisvils ir nereikės kviesti ugniagesių, kad užgesintų mano nepamatuotas režisūrines ambicijas, – toliau pokštauja aktorius.

Su Giedriumi Savicku kalbamės Alytaus rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, į kurią radęs laisvo laiko minutę aktorius geranoriškai sutiko atvykti ir pasidalyti mintimis apie jo kuriamą debiutinį filmą „Baudinys“, kuriame vieną iš pagrindinių vaidmenų atliks šios bibliotekos direktorius Aivaras Vyšniauskas.

Giedriau, kaip jums kilo idėja sukurti šį filmą ir apie ką jame bus pasakojama?

– Viskas prasidėjo nuo vienos knygos, kurią man primygtinai siūlė perskaityti vienas mano geras bičiulis, didelis knygų mylėtojas. Knyga, kurią jis man rekomendavo, buvo prieš dešimtmetį mažoje Panevėžio leidyklėlėje „Spindulys“ išleista kupiškėno šviesuolio Benjamino Kazlausko-Beno prisiminimų knyga „Baudinys“, pasakojanti neįtikėtiną neįtikėtino žmogaus gyvenimo istoriją.

Benjaminas Kazlauskas, arba trumpiau Benas, kaip jį vadindavo draugai, gimė Kupiškio valsčiuje, daugiavaikėje valstiečių šeimoje ir nuo pat mažumės domėjosi futbolu. Savamokslis futbolininkas taip užsidegė šia aistra, jog greitu laiku tapo šios sporto šakos entuziastu, subūrė bendraminčių komandą, kuri 1936 m. tapo Šiaurės Lietuvos jaunučių futbolo čempionais. Deja, nelemta trauma sutrukdė jo tolesnei futbolininko karjerai, tačiau net ir užaugęs bei tapęs mokytoju, jis niekuomet nepamiršo savo pirmosios meilės – futbolo.

Po karo Benjaminas Kazlauskas ėmė rūpintis beglobiais vaikais ir Kupiškio rajone įkūrė pirmuosius vaikų globos namus. Dirbdamas vaikų namuose jis iš globotinių subūrė futbolo komandą ir tapęs jos treneriu du metus iš eilės sugebėjo laimėti Lietuvos jaunių futbolo čempionato taurę. Užėjus sovietams Benas globos namuose įrengė pogrindinę spaustuvę, kurioje 1948-1951 m. leido antisovietinį laikraštį „Šauklys“, tapusį bene vieninteliu laisvu žodžiu Šiaurės Lietuvoje. Deja, kažkas Beną įskundė ir jis 10-čiai metų buvo ištremtas į Sibirą.

Praleidęs tremtyje trejus metus Benas ryžosi bėgti ir 1952 m. sėkmingai pasiekė Kupiškį, tačiau čia buvo sugautas ir vėl ištremtas atgal į Sibirą. Ir tik 1953 m. mirus Stalinui jo byla buvo peržiūrėta ir jis jau kaip laisvas žmogus galėjo grįžti namo į Lietuvą. Benjaminas Kazlauskas-Benas sulaukė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir dar gerą dešimtmetį džiaugėsi gyvenimu laisvoje Lietuvoje. Būtent jo prisiminimų knyga ir tapo kuriamo filmo „Baudinys“ pagrindu.

Filmo pavadinimas „Baudinys“ turbūt turi ir gilesnę prasmę…

– Be jokios abejonės. Baudinys futbole yra tarsi bausmė priešininkų komandai už grubų žaidimą ar šiurkščią pražangą aikštelėje. Šiame filme baudinys virsta savotišku smūgiu sovietinei sistemai, kuri galbūt naiviai tikėjosi, jog okupuotų šalių žmonės nuolankiai susitaikys su jiems primesta svetimšalių valia ir darniai bei geranoriškai įsilies į „draugišką“ TSRS tautų šeimą. Deja, ir ačiū Dievui, tokių didvyriškų žmonių kaip Benas dėka, visa tai nenutiko.

Kaip jūs apibūdintumėte savo būsimo filmo žanrą? Tikriausiai tai nebus komedija?

– Tikrai ne, nors juokingų epizodų jame ir pasitaikys. Nebus tai ir melodrama. Šį filmą apibūdinčiau kaip istorinę dramą su nuotykiniais elementais, kurie labiausiai atsiskleis išradingame Beno pabėgime iš Gulago ir jo pavojingoje kelionėje į Lietuvą.

Dabar pakalbėkime apie pagrindinį filmo veikėją Beną, kurio vaidmenį atliks Aivaras Vyšniauskas. Kaip jums aplamai kilo mintis pagrindiniam vaidmeniui pasirinkti visiškai su aktoryste nesusijusį žmogų? Turbūt sutiksite, jog rizika nemaža. Juk nuo pagrindinio vaidmens atlikėjo, susidoros jis su vaidmeniu ar ne, priklausys ir būsimo filmo sėkmė…

– Šiam filmui sąmoningai rinkausi neprofesionalų aktorių, žmogų iš šalies, paskui kurį nesidriektų šabloninių vaidmenų šleifas. Kuris nuoširdžiai, atvirai ir be dirbtinės vaidybos pasistengtų atskleisti pagrindinio herojaus vidinį pasaulį, o kurdamas vaidmenį nesivadovautų jokiomis išankstinėmis nuostatomis. Kaip susipažinau su Aivaru, paaiškėjo, jog būtent jis ir yra toks žmogus: nuoširdus, atviras naujovėms, sąžiningas sau ir aplinkiniams. O ir futbolas bei darbas su vaikais, kaip paaiškėjo susipažinus arčiau, jam irgi nėra svetimas. O tai, sutikite, irgi turi savų pliusų. Ir nemažų. Beje, vienas įdomus momentas. Kai skaitydamas knygą žvelgiau į joje patalpintą Benjamino Kazlausko nuotrauką, niekaip neatsikračiau nuojautos, jog joje pavaizduotas žmogus man kažkur lyg ir matytas. Ilgai sukau galvą, kol prisiminiau, jog jis itin panašus į jūsų bibliotekos direktorių Aivarą Vyšniauską. Pamenu, tuomet net pagalvojau, jog filmuodamas Aivarą gerokai sutaupysiu „ant grimo“, – kvatoja aktorius.

Beje, kaip jūs susipažinote…

– Tai buvo atsitiktinė pažintis. Žurnalistai tokiu atveju rašytų: „Juos suvedė meilė futbolui“. Tiesiog prieš pora metų Žalgirio stadione stebėjau Lietuvos futbolo rinktinės rungtynes, berods su Farerais, ir taip jau nutiko, kad mano kaimynas Pietinėje tribūnoje buvo Aivaras. Susipažinome, įsikalbėjome, „pasidžiaugėme aukštais“ Lietuvos futbolo rinktinės rezultatais, na, ir kaip tokiais atvejais priimta, pratęsėme tolesnę pažintį prie karšto kavos puodelio. Jau tuomet mane patraukė Aivaro emocionalumas ir artistiškumas, jo vykusios kai kurių žaidėjų bei žaidybinių situacijų parodijos. Mūsų pirminė pažintis nenutrūko, tad kai dabar Vilniuje vyksta kokios nors įdomesnės futbolo rungtynės, dažnai susitinkame ir gyvai aptarinėjame vis gilėjančias Lietuvos futbolo nuopuolio priežastis.

Grįžkime prie jūsų debiuto. Kas dar be Aivaro vaidins šiame filme?

– Filme vaidins per tuziną įvairaus kalibro aktorių. Kai kurie jų daugumai yra gerai žinomi, kiti gi dar tik žengia pirmuosius žingsnius profesionalios scenos link. Paminėsiu keletą jų. Beno žmonos Paulinos vaidmenį atliks žinoma aktorė Milda Stočkutė, prieš pora metų išgarsėjusi Pauliaus Kazilėno melodramoje „Išsekinti meilės“, o Beno draugą Julių suvaidins aktorius Marius Jurkūnas, vaidinęs tokiuose filmuose, kaip „Sėjos metas“ ir „Dumblas“. Daugiau nenorėčiau atskleisti jokių detalių. Lai žiūrovams tai bus mažytė paslaptis.

Dauguma aktorių režisuojančių filmus neretai ir patys juose vaidina…

– Ne išimtis ir aš. Tačiau tai bus tik epizodinis vaikų namų sargo, idėjinio „stukačiaus“ Spiridonovo vaidmuo. Nenorėčiau tuščiai blaškytis. Pagrindinis mano dėmesys vis tik bus skirtas režisūrai.

Kas bus šio filmo operatorius?

– Na su operatoriumi mums išties pavyko, nes vos baigęs filmuoti „Nutrauktą skrydį“ prie mūsų komandos prisijungė puikus meistras, legendinis kino operatorius Mantas Kalnėnas, susukęs per aštuonis įvairios tematikos filmus, iš kurių žiūrovams bene žinomiausia – režisieriaus Aido Subačiaus drama „Malda“.

Kur vyks pagrindiniai filmavimo darbai? Ar Nida vėl virs Sibiru, kaip filme „Tarp pilkų debesų“?

– Pagrindiniai filmavimo darbai vyks Lietuvoje, nes pagal scenarijų beveik visas veiksmas joje ir vyksta. Bus filmuojama Verkiuose, Kupiškyje, Panevėžio rajone, na o Sibirą vis tik žadame filmuoti Sibire. Taip kad Aivaras jau dabar gali pirkti veltinius ir šimtasiūlę, o geriausia dvi, – geros nuotaikos nestokoja Giedrius.

Dėkoju Giedriui, o dabar norėčiau pašnekinti Alytaus rajono viešosios bibliotekos direktorių Aivarą Vyšniauską ir jo paklausti, kaip jis ryžosi tokiai neįprastai avantiūrai – tapti aktoriumi.

– Oi nežinau, nežinau, kas iš viso to gausis, – kraipydamas galvą juokiasi bibliotekos direktorius. – Žmona, kai ką nors linksmo iškrečiu, man dažnai sako: „Na, tu ir artistas!“ Tad pasitaikius tinkamai progai ir nusprendžiau patikrinti šį jos teiginį: ar aš išties toks geras artistas, kaip ji sako? O jei rimtai, gyvenime esu išbandęs nemažai įvairių profesijų. Man nepatinka ramus, užsistovėjęs vanduo. Vis norisi išbandyti kažką tai neįprasto ir naujo. Tad kai vieną vėlų vakarą sulaukiau Giedriaus skambučio ir jo netikėto pasiūlymo, nedvejodamas ryžausi dar vienai savo gyvenimo avantiūrai: tapti sudegusio teatro aktoriumi, – kvatoja Aivaras.

Ar prieš tai esate kur nors „ragavęs“ aktoriaus duonos?

– Galbūt „aktoriaus“ yra per skambiai pasakyta, tačiau besimokydamas Alytaus 5-ojoje vidurinėje mokykloje pora metų lankiau mokyklos dramos būrelį, vadovaujamą tuomečio rusų kalbos mokytojo, didelio teatro entuziasto, garsaus „Sprigto“ vadovo Domo Dabriškos. Tuo metu žiūrovai kaip ir gyrė mano pasirodymus mėgėjiškoje scenoje. O kaip buvo iš tikrųjų – vienas Dievas težino. Esu dėkingas gerbiamam mokytojui, išmokusiam mane kai kurių scenos meno paslapčių. Jo pamokos man vėliau pravertė jau kiek kitame, gyvenimo teatre, kur visi – norime mes to ar ne, vaidiname dažnai mums primestus ar sąmoningai pasirinktus vaidmenis. Dar teko ragauti aktorinių trupinių besimokant Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kur su keliais bendraminčiais gan aktyviai dalyvavome studentiško kino būrelio veikloje. Pamenu, jog berods 1977-aisiais net užėmėme II vietą respublikiniame studentiškų filmų festivalyje „Kreivas kadras“, susukę linksmą trumpametražę juostą „Mičiurino metodas“, kuriame aš suvaidinau pamišusį agronomą, bandantį iš bulvės išauginti pomidorą. Linksmi buvo laikai.

Ar jau vyko kokie nors bandomieji filmavimai?

– Taip, vyko. Pradžioje bandomieji filmavimai vyko studijoje, o vėliau keletą scenų filmavome ir natūroje, Verkiuose. Užbėgdamas klausimui už akių pasakysiu, jog režisierius rezultatu, regis, liko patenkintas, – dirstelėjęs į Giedrių juokiasi Aivaras. – Atsižvelgdamas į režisieriaus pageidavimus vaidindamas stengiausi neperspausti ir būti savimi, tad regis toks pasirinkimas ir pasiteisino. Bent taip tvirtina ir filmo operatorius Mantas Kalnėnas, davęs nemažai vertingų patarimų, kaip „gražiai“ atrodyti kadre.

Kas jus labiausiai neramina prieš būsimą filmavimą?

– Viskas neramina. Neramina tai, kad sunku įsiminti tekstą. Amžius jau nebe tas, kad viską taip greitai įsiminčiau ir tiksliai atkartočiau. Tiesa, Giedrius nuramino, jog bus sufleris, tačiau suflerio nebus kaip teks filmuotis keliose meilės scenose. Gyvenu su tobuliausia pasaulyje moterimi, savo žmona, tad neturiu tinkamos „svetimoteriavimo“ patirties, reikalingos tokioms scenoms. Ir nors žmona „uždegė“ žalią šviesą būsimai kino „nuodėmei“, galbūt teks prašyti dublerio pagalbos“, – šmaikštauja Aivaras linksmai žvelgdamas į Giedrių.

Ką apie jūsų aktorystę mano žmona ir vaikai? Palaiko jus ar kritikuoja jūsų pasirinkimą?

– Vaikai dar nežino, o žmona pritaria ir jau siuvasi suknelę „Oskarų“ teikimo ceremonijai. – Juokauju, žinoma.

Kaip žadate derinti darbą bibliotekoje ir filmavimą?

– Kažkaip teks derinti, – gūžtelėjęs pečiais tęsia pokalbį Aivaras. – Dabar filmavimai dažniausiai vyksta savaitgaliais, studijoje Vilniuje, tad didesnių sunkumų kaip ir nekyla. – Žinoma „škoda“*, kad važinėju tik „Škoda“, bet pusantros valandos kelionė į sostinę man itin daug laiko neatima. Kiti daugiau laiko praleidžia transporto kamščiuose. Kai tapsiu kino žvaigžde, teks pirkti greitaeigį „Lamborghini“, tuomet sostinė per pusvalandį bus ranka pasiekiama, – juokauja Aivaras. – Na o ateityje, filmavimui įsibėgėjus, teks imti ir nemokamas atostogas. Nes ko nepadarysi vardan meno.

Dėkui už pokalbį.

Kaip mus informavo filmo režisierius Giedrius Savickas filmavimo darbai truks apie pora metų. Vėliau vyks nufilmuotos medžiagos įgarsinimas, montavimo darbai, tad jei viskas gerai klostysis, kino filmo premjera įvyks 2021-ųjų gegužę. Tad Giedriui ir Aivarui mums belieka tik palinkėti neblėstančios energijos ir tolesnės kūrybinės sėkmės bei nuoširdžiai tikėtis, jog po poros metų jie drauge iškilmingai kils ant podiumo atsiimti jei ne prestižinio „Oskaro“, tai bent jau lietuviškų „Sidabrinės gervės“ statulėlių.

*szkoda (lenk.) – gaila

Arnoldas Šatrauskas