Rajono bibliotekininkai žiemą veja raganomis ir velniais
Jei pastarosiomis dienomis besilankydami rajono viešojoje bibliotekoje jūs netikėtai išgirsite siaubu persmelktą desperatišką klyksmą, neišsigąskite, nes tokio poelgio priežastis tikrai ne kriminalinio pobūdžio. Tiesiog bibliotekoje apsigyveno raganos ir velniai. Ne, ne, jūs ne taip supratote. Tai ne bibliotekos darbuotojai. Jie tikri angelai. Tiesa su smailais ragučiais.
Kalbant aiškiau, tikroji siaubingų klyksmų priežastis – prieš pat Užgavėnes į biblioteką suskridę visokio plauko raganos ir paišini velniai. O jei tiksliau – tų velnių kaukės. Juk norint išvaryti žiemą, tamsą ir visas per žiemą susikaupusias negeroves, nepakanka apie tai vien tik garsiai kalbėti ar bejėgiškai skėsčioti rankomis! Reikia gi kažkam imtis ryžtingų veiksmų! O kai jų imiesi, kartais silpnesnių nervų lankytojai ir nesutramdo savo emocijų bibliotekoje išvydę Alytaus lopšelio-darželio „Šaltinėlis“ pedagogų surengtą Alytaus miesto ikimokyklinių ugdymo įstaigų Užgavėnių kaukių parodą.
O juk kaukės nuo seno gelbėjo lietuvius nuo visokių piktų dvasių ir nužiūrėjimų, tad ir XXI amžiuje, kaip ir praėjusiais šimtmečiais, regis, pats efektyviausias ir taikiausias žiemos išvarymo būdas vis dar lieka toks pat: persirengėliai ir Užgavėnių kaukės. Apie drastišką Morės deginimą nekalbėsime. Juk yra ir kitokių, žymiai civilizuotesnių žiemos išvarymo būdų. Pavyzdžiui – jau minėtos Užgavėnių kaukės.
Tad bibliotekoje esančioje parodoje lankytojai gali išvysti per 60 pačių įvairiausių ir spalvingiausių Užgavėnių kaukių. Jas parodos organizatoriams, lopšelio-darželio „Šaltinėlis“ pedagogėms, pateikė Alytaus lopšelių-darželių „Boružėlė“, „Linelis“, „Nykštukas“, „Obelėlė“, „Pušynėlis“, „Saulutė“, „Vyturėlis“ ir mokyklos-darželio „Drevinukas“ ikimokyklinukai, jų tėveliai bei pedagogai. Daugiausia Užgavėnių kaukių, kaip ir priklauso parodos iniciatoriams bei organizatoriams, sukūrė lopšelio-darželio „Šaltinėlis“ ugdytiniai. Tačiau ir kitos ikimokyklinės įstaigos svariai prisidėjo prie spalvingos kaukių parodėlės.
O kaukės čia pačios įvairiausios ir netikėčiausios, pagamintos iš pačių įvairiausių ir keisčiausių medžiagų. Tačiau pažvelgus atidžiau, akivaizdu, jog jas visas vienija vienas bendras bruožas: didelės pakumpusios nosys, išpjautos asimetriškos akys ir iškreiptos retadantės burnos, suteikiančios kaukėms groteskišką atspalvį. Tad jei žiema ir nemirs iš siaubo, pamačiusi tokį „veidelį“, tai tikrai nugrius iš juoko, išvydusi burną siekiančią nosį.
Anksčiau kaukės dažniausiai būdavo drožiamos iš medžio, tačiau dabar gamtą saugantys vaikai pagamino jas iš popieriaus ir kartono, o daugelis jų pasinaudojo ir žymiai pažangesne, papjė mašė technika. O tam jiems prireikė plastilino arba molio, laikraščių, tualetinio popieriaus arba popierinių rankšluosčių. Ir žinoma – trilitrinio stiklainio, ant kurio jie formavo kaukę. Visa kita – vien jų išmonės ir fantazijos reikalas. Žinoma, po to kaukes vaikai nudažė spalvingais dažais ir apklijavo megztais siūlais, kailio gabalėliais bei pakulomis. Kai kurioms kaukėms net spalvingus kaspinus įpynė. Taip pat mažieji nepamiršo viršugalvyje įtaisyti popierinių ar iš megztų siūlų susuktų ragų, kad žiemos varymas, reikalui esant, būtų žymiai „efektyvesnis“.
Tad jei esate drąsus, šaltakraujis, stiprių nervų žmogus, iki kovo vidurio kviečiame aplankyti rajono viešojoje bibliotekoje esančią Užgavėnių kaukių parodą, kad savo akimis įsitikintumėte, kokios „velniavos“ kartais reikia griebtis, kad tik išvytum kiek pabodusią žiemą…
Arnoldas Šatrauskas
