Pirmasis šimtadienis „Sakalėlio“ pradinukų akimis
Jeigu pastarosiomis dienomis jūsų namuose pradėjo dingti makaronai, spalvotas popierius, pieštukai, kokteilių šiaudeliai, vienkartiniai indai ar pupelės, nepulkite į paniką ir jokiu būdu neskambinkite policijai. Verčiau pagalvokite ir prisiminkite, ar tik jūsų pirmaklasė duktė ar sūnus nelanko „Sakalėlio“ pradinės mokyklos? Jei taip, galite lengviau atsikvėpti ir nusiraminti, nes visas šias „išgaravusias“ priemones jūsų atžalos sėkmingai panaudojo vienam vieninteliam tikslui – šimtadieniui paminėti. Juk reikia kaip nors įstabiau paminėti pirmąsias šimtą dienų mokykloje? O tą, geriausia padaryti pasitelkus visagalį meną, kuris, žinia, visuomet reikalauja „aukų“: pupelių ar šiaudelių.
Juk dar taip neseniai dailė ir fizinė kultūra darželyje buvo bene patys įdomiausi ir smagiausi dalykai, tad pasirinktas meninis saviraiškos būdas išlieti ar sudėlioti popieriuje visas per pirmąjį šimtadienį mokykloje užplūdusias nuotaikas bei emocijas tikrai nėra pats blogiausias vaikų bei tėvelių sumanymas. Juk menas visais laikais tarnavo žmonijai kaip savita ir nepakartojama to meto kūrėjų požiūrio į juos supantį aplinkinį pasaulį išraiška. Tad ne išimtis ir ši jaunųjų kūrėjų paroda, kurioje tikrai galime išvysti visko: ir išradingų meninių sprendimų, ir jaunatviško maksimalizmo, būdingo dar „nenugesintai“ vaikiškai vaizduotei.
Štai pirmokui Jokūbui pirmasis šimtadienis greičiausiai asocijavosi su cirku, nes būtent jis nupiešė linksmą raudonnosį klouną su įspūdinga keturspalve makaronine šukuosena, kuri ateityje turbūt turės didelį pasisekimą jam komponuojant panašaus tipo ševeliūras nuosavoje kirpykloje. Lukas Pijus į šimtadienį pažvelgė kiek rimčiau, nes jo darbelyje pavaizduota atversta knyga byloja apie pastarojo nenumaldomą mokslo ir žinių troškimą, o viršuje kabanti saulė byloja apie giedrą kūrėjo nuotaiką.
O štai Miglė neabejotinai bus menininkė ir priklausys išskirtiniam bohemos sluoksniui. Jos sukurta plastiška šokėja, pasidabinusi ryškiaspalviais drugeliais nubarstytu sijonu, traukte traukia parodos lankytojų akį ir byloja apie puikų mergaitės skonį. Vien ko vertas grakščiame rankos linkyje sustingęs rausvas drugelis, pabrėžiantis visų mūsų žemiškąjį laikinumą ir trapumą. Turbūt panašiai mąstė ir Žygimantas, puikiai nutuokdamas, jog pirmasis šimtadienis išties laikinas dalykas ir būna tik kartą metuose. Tad nenuostabu, kad Žygimanto šimtadienis piešinyje virto į orą paleistu spalvingu balionu.
Žvelgiant į simpatišką žalią monstriuką galima pagalvoti, jog jį sukūrė koks nors šelmis berniukas, prisižiūrėjęs „Monstrų biuro“ filmukų. Tačiau taip galvodami būsite neteisūs, nes jo autorė pirmaklasė Gabija, gausiai nusėjusį mielą pabaisiuką visa ką stebinčiom akutėm. Tad jei ateityje žiūrėsite animacinius filmukus su kokiais nors mielais monstriukais, filmo kūrėjų sąrašuose neabejotinai rasite paminėtą ir Gabiją.
Pirmaklasiui Daniel būdingas laisvės troškimas, nes jo įspūdingas paukštis, nors ir įspraustas į griežtus namelio rėmus, veržte veržiasi į laisvę, svajodamas apie begalinę dangaus žydrynę. Ornitologinė tema nesvetima ir Paulinai, tik jos paukštis laisvai skrodžia dangų, nusėtą skaičiumi 100 paženklintais lapukais.
Dar vienai pirmaklasei Ūlai, regis, nesvetima sodininkystės tema, nes jos darbelyje pavaizduotas medis yra gausiai nubarstytas ryškiaspalviais žiedais. O štai Evelina neabejotinai širdinga asmenybė, nes savo meilę mokyklai ji išreiškė didele raudona širdele. Adrijus užaugęs taps arba entomologu, arba pupelių augintoju, nes simpatišką drugelį jis sukūrė iš įvairiaspalvių pupelių. O štai Miglė labiausiai vertina privatumą bei savarankiškumą, nes kitaip ji nebūtų pavaizdavusi išdidžiai uodegą išrietusio katino, kuris, žinia, visuomet mėgsta vaikštinėti vienas.
Gabrielis, Eivinas ir Deimantas ateityje greičiausiai taps bankininkais ar tiksliųjų mokslų specialistais, nes daug nekalbėdami jie savo darbeliuose rūpestingai išraitė spalvingus šimtukus, pabrėždami, jog mene jiems svarbiausia tikslumas ir konkretumas. Itin įdomus ir neįprastas Jotauto dangoraižinis sprendimas pirmąjį šimtadienį „Sakalėlio“ pradinėje mokykloje paminėti milžinišku, išstypusiu pieštuku, sulipdytu iš kitų mažesnių pieštukų. Juk kiekvienas svarbus įvykis privalo būti įrašytas į naują mokyklos istorijos puslapį. O tai geriausia padaryti kokia nors rašymo priemone: šiuo atveju – ryškiaspalviu pieštuku. Žvelgiant į Simo darbelį negali nesižavėti jo išmone ir draugiškumu. Berniukas iš popieriaus rulonėlių sukūrė daugybę mažų sakalėlių ir patupdė juos žalioje, kankorėžiais nusėtoje miško paklotėje. Maža to, jo pagaminti sakaliukai neabejotinai simbolizuoja klasės draugus, nes kiekvienas jų yra paženklintas klasioko ar klasiokės vardu.
Žvelgdami į „Sakalėlio“ pradinės mokyklos pirmaklasių bei jų tėvelių darbų parodą, daugelis skeptikų greičiausiai pagalvos, jog prie jos sėkmės didele dalimi prisidėjo ir vaikučių tėveliai. Ir jie iš dalies bus teisūs. Juk turi kažkas nudrožti pieštukus, sukarpyti popieriaus lapus, atsukti pridžiūvusius klijų dangtelius bei atlikti kitą nekvalifikuotą darbą, kol tikrieji menininkai užimti menine kūryba. Juk ne paslaptis, jog visi geri darbai daromi drauge suėjus, kuo nesunkiai galite įsitikinti iki kovo 8 d. užsukę į rajono viešąją biblioteką ir aplankę jaunųjų sakalėlių parodą „100 dienų mokykloje“.
Arnoldas Šatrauskas
Nuotr. autoriaus
