Rajono bibliotekininkus sužavėjo senoji Sūduvos dvarų kultūra
Ankstų, saulėtą rugsėjo 21-osios rytmetį Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkai išvyko į kelionę po Suvalkijos dvarus. Prieš pat kelionę visus maloniai nustebino Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas, nepaisant ankstyvo meto atvykęs keliautojams palinkėti gero kelio ir įteikęs jiems krepšelį skanumynų.
Kraštas, kurį rengėmės aplankyti, istorine prasme visada gyveno turtingai, todėl čia buvo puošnių ir turtingų dvarų. Visi jie turi savo istoriją, kuri atspindi dvarininkų giminės tradicijas ir veiklas.
Pirmiausiai aplankėme vieną jauniausių Lietuvoje Zyplių dvarą – Lukšių kultūros centrą Šakių rajone, Tūbelių kaime. Ne taip seniai buvęs apleistas ir pamirštas, šiandien jis vienas iš labiausiai lankomų objektų rajone. Zyplių dvaro ansamblis įkurtas XIX a. viduryje. Jį sudaro vienuolika išlikusių pastatų, kurie apsupti balzaminėmis tuopomis ir skroblų alėjomis. Buvusiose dvaro arklidėse apžiūrėjome Zyplių dvaro galeriją, čia nuolat eksponuojama daug meno dirbinių: paveikslų, rankdarbių, keramikos dirbinių, šiaudinių sodų ir pan. Čia vyksta įvairių projektų pristatymai, konferencijos, įvairios šventės.
Čia pat, visai šalia dvaro „Kuchmistrai“ – „Zanavykų ragaučius“ restorane degustavome Lietuvos bajorų virtuvės paveldo patiekalus. Visi patiekalų receptai autentiški, gaminami pagal senolių pasakojimus. Visus nustebino maloni aplinka su Zanavykų krašto interjero detalėmis, skanūs, kokybiški lietuviški patiekalai: mažytės „spurgytės“, pagamintos iš pastarnokų su peletrūno grietine; šiene keptas tikras zanavykiškas varškės sūris su medumi, kurio ragaujant mintimis sugrįžome į nerūpestingą vaikystę. Taip pat skanavome patiekalus su sėmenų aliejumi bei užkeptą krosnyje duoną.
Pasilepinę gardžiais bajoriškais, tradiciniais šio krašto patiekalais, nuvažiavome Gelgaudiškio dvaro link. Prie dvaro mus pasitiko dvaro ponia, kuri mus supažindino su 1842-1846 m. dvaro istoriją bei papasakojo apie Prūsijos barono Gustavo Henriko Koidelio ant aukšto Nemuno slėnio šlaito pastatytus mūrinius vienaukščius, kurie čia stovi iki šiol. Nepaisant gūdaus meto dvaras turėjo savo vandentiekį, ledainę ir kitus ūkinės paskirties pastatus. 1892 m. Koideliai dvarą pardavė Komarams, tačiau per 1922 m. žemės reformą dvaras buvo išparduotas, o rūmuose įsteigta vaikų prieglauda. Centriniai rūmai restauruoti 2012 m. Visus nustebino įspūdingas dvaro ansamblio interjeras bei gražuolės koklinės krosnys.
Vėliau gėrėjomis įspūdinga Gelgaudiškio dvaro sodyba, rožynais ir juos supančia nuostabia aplinka. Sodyba turi didžiausią parką su jame augančiais retais augalais. Tai nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas. Per Nemuną kitame krante grožėjomės Panemunės pilies stogais. Dvaro istoriją dabar tęsia Gelgaudiškio kultūros centras, čia nuolat šurmuliuoja įvairūs renginiai.
Pasisėmę neišdildomų įspūdžių pasukome į Kidulių kraštą. Kidulių krašto vyninėje „Vilkenta“ degustacijos metu ne tik paragavome įvairaus skonio vynų, bet ir susipažinome su lietuviškos vyndarystės istorija, jos tradicijomis, apie kurias mums papasakojo vyno daryklos savininkas Juozas Vilkenis.
Toliau tęsėme kelionę į Sudargo miestelį, kur ant Nemuno kranto stūkso penkių piliakalnių kompleksas, menantis čia vykusias kovas su kryžiuočiais. Visi piliakalniai turi vardus: Balnakalnis, Žydkapiai, Bevardis, Pilaitė ir Vorpilis. Niekur Lietuvoje nėra tokios panoramos kaip nuo Vorpilio piliakalnio, kurios papėdėje išsiraičiusi melsva Nemuno juosta. Džiugu, jog diena buvo šilta, giedra ir saulėta, todėl buvo galima įžiūrėti net už trisdešimties kilometrų esančius Tauragės kaminus.
Prisivaikščioję po piliakalnius, kupini įspūdžių bei gerų emocijų, praturtėję istorinėmis ir kulinarinio paveldo žiniomis, saulei leidžiantis grįžome atgal į vakarėjantį Alytų.
Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Skaitytojų aptarnavimo-informacijos skyriaus vyresn. bibliotekininkė
Daiva Balionienė
