„Geriau vėliau, negu niekada“, arba pavėluotos mintys „mindauginių“ proga

„Geriau vėliau, negu niekada“. Dažnai tokiu patogiu posakiu žmonės apsidrausdami nuo galimos kritikos teisina save dėl laiku neatliktų vienokių ar kitokių darbų. Vieni jų būna nepadaryti dėl aplaidumo, kiti – dėl objektyvių priežasčių. Pavyzdžiui – atostogų. Kalbu apie liepos 6-osios – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos renginius vaizdingame Daugų mieste, kuriame jau antrus metus iš eilės dalyvauja ir rajono viešosios bibliotekos darbuotojai.

Kasmet šią įsimintiną dieną istoriniame Daugų mieste išdygsta erdvi, puošni bibliotekos literatūrinių atrakcijų palapinė, ženkli kultūrinė atsvara aplink išsibarsčiusiam gausiam gastronominiam-kulinariniam paveldui, be kurio virtų, keptų, rūkytų, troškintų, marinuotų alumi pagardintų gėrybių neapsieina nė viena žymesnė tautos šventė.

Taigi „mindauginės“ jau seniai nugarmėjo nualmėjo į praeitį, o jokia žinutė apie šį išskirtinį renginį mūsų svetainėje taip ir nematerializavosi. Suprantama, juk liepa – pats atostogų įkarštis, o likusieji kultūrinio fronto žiniasklaidžiai, matyt, dėl pragariško karščio nesiryžo savęs papildomai pasmerkti alinančioms literatūrinėms kančioms. Tad norėdami atstatyti istorinį teisingumą ir užpildyti šią informacinę spragą, nusprendėme paklausinėti keleto gyvųjų istorijos liudytojų, kurie savo darbu ir energija tuomet prisidėjo prie jaunosios kartos kultūrinio ugdymo bei puoselėjimo ir kurių dėka palapinės erdvę užplūdo nerūpestingas vaikų klegesys bei juokas.

Tad kas gi dėjosi Dauguose tą istorinę dieną garsiojoje bibliotekos palapinėje? Kokiomis akcijomis atrakcijomis buvo bandoma patraukti nuo gastronominio paveldo apsunkusių tautiečių bei jų atžalų dėmesį? Pasirodo, jog magiškoje palapinėje būta visko. Platus atrakcijų spektras – kiekvieno gebėjimams ir skoniams. Mažiems ir dideliems, smalsiems ir guviems.

Pradžioje – keletas žodžių apie palapinės puošybą, kurioje keletas akcentų mums priminė šiemet švenčiamą valstybės atkūrimo 100-metį. Lankytojai palapinės fone galėjo išvysti įstrižai į dangų „šaunančius“ trispalvius balandžius, simbolizuojančius amžiną mūsų tautos laisvės troškimą bei siekį, o greta vazoje tupinčią baltų chrizantemų puokštę su joje stirksančia tautine vėliavėle, vainikuojama užrašo – „Atkurtai Lietuvai – 100“. Šalia ant stovelio – istorinis veikalas su atverstu karaliaus Mindaugo atvaizdu. Kuklu, bet gražu. Jaučiasi meniška Nijolės ranka.

Žiūrime toliau. O ką gi kultūros „ištroškusiems“ aplinkiniams siūlė palapinės „barmenė“ Laurita? Palapinės viduje ant balta drobule uždengto stalo lankytojai galėjo rasti informacinius lankstinukus apie rajono biblioteką ir Daugų kraštą, biuletenį „Bibliotekos metai“, spalvingus knygų skirtukus, populiariausių knygų suaugusiems vaikams ir paaugliams dešimtukus, šventinės viktorinos klausimus, susijusius su Lietuvos 100-mečiu, poetės Scholastikos Kavaliauskienės kūrinius ir t.t. Trumpai tariant – imk, spręsk, žiūrėk ir skaityk.

Smagu, jog į bibliotekos literatūrinių atrakcionų kiemelį užsukusius lankytojus pasitikdavo šaunieji bibliotekos animatoriai, persirengę vaikų pamėgtais literatūriniais personažais. Štai Nijolė iš Kumečių, virtusi simpatiška akiniuota bite Maja, mažiesiems siūlė pūsti spalvingus muilo burbulus, o Laima iš Santaikos, įsikūnijusi į margą lemūrą iš „Madagaskaro“, kvietė vaikus užsiimti spalvinimu. Tų „rembrantų“, kurie nenuspalvino saulės žaliai, laukė saldūs prizai.

Baltų vaidilutės Nijolė iš Miroslavo ir Dalė iš Vankiškių nesiūlė doriems krikščionims pereiti į pagonišką tikėjimą, o kvietė pažaisti įdomų pažintinį žaidimą. Jos  ragino ant ištiesto Alytaus rajono žemėlapio išridenti kauliuką, o išvirtus vienam ar kitam skaičiui atsakyti į pateiktus klausimus, susijusius su Alytaus rajonu.

 Aptikę Eglutės „pripliauškintų“ nuotraukų galerijoje tarsi iš Las Vegaso lošimo namų nužengusią ūdrijietę Ritą, jūs galite pagalvoti, jog ji čia užfiksuota žaidžianti antpirščiais iš pinigų. Turiu jus nuliūdinti, mielieji. Jokiu „kriminalu“ čia nekvepia. Pasirodo, lapės kostiumu pasidabinusi „lošėja“ susirinkusiems siūlė iš atskirų raidžių sudėlioti žodžius bei citatas iš gražios vaikiškos knygelės „Lapė yra laimė“, o pertraukėlių metu „laputė“ lankstė įvairius origamius bei pūtė spalvingus balionus.

Mokslininkė Rita iš Kančėnų, pasipuošusi Harvardo absolvento kostiumu, visiems siūlė išmėginti rankos miklumą. Ne, ji nesiūlė šaudyti iš lanko į taikinį ar bare žaisti smiginį. Visi norintys galėjo užsiimti dailyraščiu, t. y. kuo gražiau ir įmantriau perrašyti kelis sakinius iš Justino Marcinkevičiaus poemos „Mindaugas“. Papildoma sąlyga – tekstą reikėjo rašyti… žąsies plunksna. Vėliau visų „žąsiaplunksnių“ darbai buvo iškabinti ant palapinės sienos, o dailiausių rašinių autoriai apdovanoti.

Tokia tad buvo Valstybės dienos minėjimo šventė, šaunios „mindauginės“, kuriose rajono bibliotekininkai kaip visuomet parodė savo nežabotą išmonę ir sumanumą, kūrybiškumą ir žaismingumą. Tikėkimės, jog ir kitais metais žaliame Daugų skverelyje išdygs puošni palapinė, pakviesianti visus naujoms atrakcijoms ir žaidimams.

– Post scriptum –

Liepos 6-oji jau persirito į antrą dienos pusę, o aš vis dar tingiai tįsau prie Daugų ežero ir žvelgdamas į vaiskų vasaros dangų apatiškai stebiu pavienius plunksninius debesis, gainiojamus lengvo vėjo…

Greta vandenyje jau kuris laikas taškosi keletas pamėlusių bet linksmų mažylių, „budriai“ stebimų miegančios mamos, o kiek tolėliau su meškere parimusi Lina melancholiškai stebi bangose plūduriuojančią rausvą plūdę…

Keletas poilsiautojų akimis smalsiai nulydi minimalistiniu maudymosi kostiumėliu prisidengusią Daivą, kuri nuo medinio liepto grakščiai neria į vandenį, sukeldama triukšmingą greta besiturškiančios ančių šeimynos protestą…

Ryžtingai skrosdamas bangas prariaumoja galingas vandens motociklas, „vadeliojamas“ pasišiaušusio Jono ir pasukęs už švendrių dingsta melsvuose ežero toliuose, prieš tai į orą pakėlęs dvi pasipiktinusias gulbes…

„Gal jau reiktų eiti ir padėti kolegoms vykdyti kilnią švietėjišką misiją“, – tingiai mąstau žvelgdamas į ant kojos nykščio nutūpusį ir sparnelius miklinantį laumžirgį. Kiek patrypčiojęs „malūnsparnis“ apsisuka ir žaibiškai dingsta Marcinkonių link…

„Tiek to“, – atsidūstu. „Nueisiu vėliau. Juk geriau vėliau, negu niekada“. Ir tai buvo paskutinė blaivi mintis, prieš man panyrant į palaimingą vasaros miegą…

Arnoldas Šatrauskas