Viešėdamas užsienyje Aivaras Vyšniauskas stengiasi aplankyti ir tos šalies bibliotekas

Daugelis senųjų alytiškių, išgirdę Aivaro Vyšniausko pavardę, dažniausiai ją sieja su futbolu. Ir tai nieko keisto. Jaunystėje aktyviai gainiojęs kamuolį, jis visą gyvenimą domėjosi šia dinamiška sporto šaka: rinko su futbolu susijusią atributiką, atidžiai sekė sportinę statistiką ir net pakeltas gūdžią naktį galėdavo neužsikirsdamas išvardinti 1970 m. Brazilijos vyrų futbolo rinktinės sudėtį ar kuriais metais žaidime pradėtos naudoti geltonos ir raudonos kortelės.

Bėgant metams meilė populiariausiam pasaulyje sportui neišblėso, tik ji tapo žymiai brandesnė ir rafinuotesnė. Ir nors dabar Aivaras nelaigo su kamuoliu po žalią veją, tačiau šio sporto šakos nepamiršta, o ją visokeriopai populiarina, kasmet organizuodamas savo vardo atvirus vaikų ir suaugusiųjų futbolo turnyrus.

Tačiau pastaruoju metu prie jo įvairiapusių pomėgių prisidėjo dar vienas – bibliotekininkystė. 2015 m. tapęs rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriumi, jis visa galva pasinėrė į jam visiškai naują veiklos sferą, o progai pasitaikius, mėgsta apsilankyti Lietuvos bei užsienio bibliotekose, bandydamas perimti jų gerąją patirtį, kurią mėgina pritaikyti ir savo vadovaujamoje įstaigoje.

Šią vasarą atostogaudamas Šveicarijoje, Aivaras aplankė seniausią šios šalies Sankt Galeno vienuolyno biblioteką (vok. Stiftsbibliothek St. Gallen), įkurtą dar VIII a. pradžioje. Bibliotekos fonduose galima rasti per 160 tūkst. įvairiausių leidinių, tačiau labiausiai ji gali pasigirti gausiausia ir įspūdingiausia senųjų knygų ir rankraščių kolekcija Europoje. Joje saugoma per 1 650 inkunabulų (knygų, išleistų iki 1501 m. sausio 1 d.) bei 2 100 VIII-XV a. rankraščių, tarp kurių ir garsioji epinė poema „Nibelungų giesmė“. Beje, siekiant išvengti aplinkos ir žmonių veiklos ardomojo poveikio, senieji rankraščiai yra skaitmeninami. Dabartiniu metu biblioteka jau yra suskaitmeninusi per 400 senųjų manuskriptų.

Nors biblioteka įkurta senoviniame vienuolyne, ji atvira visuomenei, tik knygos iki 1900 metų išduodamos specialioje skaitykloje. Bibliotekoje draudžiama fotografuoti, tad norėdamas įsiamžinti įstabios bibliotekos fone, Aivaras buvo perspėtas to nedaryti. Norintys įsigyti nuotraukų atminčiai, gali nusipirkti specialiai ta proga išleistų spalvingų plakatų su įspūdingais bibliotekos vaizdais. Vieną jų Aivaras parsivežė į namus ir įrėminęs pakabino savo darbo kabinete ant sienos. Labiausiai direktorių sužavėjo pagrindinė bibliotekos salė, pastatyta rokoko stiliumi, kurioje išties pasijunti tarsi pasakiškoje knygų šventovėje. Ne veltui biblioteka kartu su vienuolynu įtraukti į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą, o pati biblioteka patenka į gražiausių pasaulio bibliotekų dešimtuką, užimdama jame garbingą antrą vietą.

Ruduo Aivarui taip pat buvo dosnus kelionėmis. Šį kartą jis lankėsi Vokietijoje, Kelno mieste. Aplankęs keletą vietos įžymybių, tarp jų ir garsiąją Kelno katedrą, jis užsuko ir į Kelno viešąją biblioteką (vok. StadtBibliothek Köln), garsėjančią novatoriškais darbo metodais.

Kelno viešoji biblioteka – viena didžiausių ir reikšmingiausių Vokietijos bibliotekų, įkurta dar 1890 m. Savo fonduose ji yra sukaupusi per 850 tūkst. įvairaus pobūdžio leidinių. Tai svarbus Vokietijos kultūros centras, įsikūręs šalia kito garsaus kultūrinio objekto – Rautenstraucho-Joesto pasaulio kultūrų muziejaus. Pati biblioteka sudaryta iš centrinės bibliotekos, 11 atskirų skyrių, mobilios bibliotekos bei keleto specialių kolekcijų. Vietos valdžios sprendimu biblioteka buvo prijungta prie kultūros ir meno skyriaus, o tai leido geriau patenkinti įvairiapusius Kelno gyventojų kultūrinius poreikius. Kas įdomiausia, biblioteka aptarnauja ne tik milijoninio Kelno gyventojus, bet ir iš Belgijos, Olandijos, Liuksemburgo atvykusius lankytojus.

Centrinėje bibliotekoje sukaupta gausi šviečiamojo-mokomojo pobūdžio informacinė medžiaga, gyventojai gali naudotis žemėlapiais, muzikiniais, vaizdo įrašais (CD, CD-ROM), DVD, interaktyviais DVD, Blu-Ray diskais, audio knygomis, žaidimais, kalbų kursais, įvairiais programiniais paketais. Kiekviename bibliotekos aukšte įrengtos kompiuterinės darbo vietos, tad skaitytojai gali naršyti internete, naudotis elektroniniu katalogu ar duomenų bazėmis. Taip pat įrengtos bevielio internetinio ryšio zonos, stovi kopijavimo aparatai, veikia bibliotekos radijo stotis. Trečiame aukšte yra ir atskiros erdvės, skirtos savarankiškiems ir kolektyviniams tyrinėjimams, konferencijų salės mokomiesiems seminarams. Mėgstantys muzikuoti gali pasinaudoti elektriniu fortepijonu, o atskirame kambaryje stovi rojalis. Šalia – koncertinė pakyla, kur vyksta įvairūs muzikiniai pasirodymai. Ties bibliotekos įėjimu įrengtas informacinis centras, kuriame galima rasti visus vietinius ir tarptautinius laikraščius, parodų katalogus. Bibliotekoje galima surasti ir specialias kolekcijas, skirtas akliesiems ar Vokietijos žydų istorijai atminti.

Kelno viešoji biblioteka turi 11 atskirų padalinių, išsibarsčiusių po visą miestą. Štai Südstadt‘o filialas įsikūręs senoviniame po Antrojo Pasaulinio karo atstatytame XVII a. barokiniame pastate, o Bocklemünd‘o padaliniui vadovauja mokiniai, prižiūrimi jauno bibliotekos darbuotojo. Be darbo nestovi ir mobili biblioteka. Ji aptarnauja 18 atokiausių Kelno rajonų, išvežiodama knygas vietos skaitytojams.

Sugrįžęs iš kelionių bibliotekos direktorius Aivaras Vyšniauskas jau planuoja naujas išvykas, kurios greičiausiai jį nuves į Jungtines Amerikos Valstijas. Neabejotinai ten bus aplankytos ir kelios vietos bibliotekos, nors kaip prisipažįsta Aivaras, mieliausia jam – rajono viešoji biblioteka. Su šviesiomis kamerinėmis erdvėmis, jaukumu, o svarbiausia – nuostabiu kolektyvu, džiuginančiu jį kiekvieną mielą dieną.

Parengė
Arnoldas Šatrauskas