Linksmi nutikimai iš „pilko“ bibliotekininkų gyvenimo (III dalis)

Kaip pamenate, antrojoje pasakojimo dalyje delikačiai paliečiau lytinės edukacijos ir raugintų agurkėlių temą. Ir jei apie pastaruosius tuo metu mes žinojome bemaž viską, tai daugeliui opi ir aktuali intymaus gyvenimo tema buvo apgaubta nežinios ir paslapties skraiste. Bet koks aktyvesnis domėjimasis intymaus gyvenimo klausimais tuo metu buvo sietinas su menkos moralės individais, nesugebančiais savo intymių problemų išspręsti siaurame šeimos narių rate, kurių žinios taipogi apsiribodavo archajiniais bobučių patarimais ar nerimtais draugų pamokymais. Gal dėl to nežinojimo ir kildavo daug keistų, graudžiai juokingų situacijų.

Vėliau priminiau jums seną, bet juokingą istoriją, nutikusią vienai mūsų darbuotojų, kuri sutiko pasidalinti savo konditerinėmis žiniomis su kolegomis iš Baltarusijos. Atskleidžiant pyrago receptą, nelauktai užgriuvęs svečių dėmesys ir nepakankamai geros rusų kalbos žinios pakišo pyrago autorei koją. Tačiau kepinys buvo toks dieviškas, jog daugelis svečių tiesiog nepaisė „nedidelių“ nukrypimų nuo recepto ir su pasimėgavimu suvalgė įstabaus skonio pyragą, pagardintą „keistais“ ingredientais.

Trečioje dalyje jūsų dėmesiui pristatau naują, dar niekur neskelbtą istoriją, kurioje papasakosiu apie bibliotekoje gyvenusius ir sutiktus gyvius. Į vienus įnamius mes nekreipdavome jokio dėmesio, tačiau pasitaikydavo ir tokių „padarėlių“, į kuriuos su pasišlykštėjimu žvelgdavo mūsų iš siaubo suapvalėjusios akys. Kadangi tų gyvių buvo daug, savo pasakojimą aš padalijau į du skyrius.

-Bibliotekos įnamiai arba žiurkių invazija (I)-

Beveik kiekviename senesnės konstrukcijos name galima aptikti ar sutikti pačių įvairiausių vabzdžių bei gyvių, kurių kaimynystė daugumai yra tiesiog nepageidaujama ar kuri nemažai daliai tautiečių yra visiškai nepriimtina. Vieniems dėl entemofobijos, kitiems dėl estetinių sumetimų. Nekalbu apie muses ar vorus, į kuriuos dažnas mūsų net nekreipia jokio dėmesio ir priima tai kaip natūralią gamtinio interjero dalį. Na kokį pavojų žmogui gali kelti ties kakta kabantis plaukuotas voras ar smagiai sau po sriubos lėkštę besiirstanti musė? Jokio. Žinoma, jei tik jūs neužmigote krėsle pravira burna ar nesate griežtai nusistatęs prieš natūraliais baltymais pagardintą sriubą. Visai kitas reikalas yra blusos, utėlės, uodai bei tarakonai, pridarantys žymiai didesnių nuostolių bei nepatogumų žmonijai. O jei prie šių niekadėjų pridėtumėte dar ir įvairaus kalibro graužikus, vaizdelis taptų išties boschiškas.

Blusų ir utėlių bibliotekoje nebuvo. Nepamenu ir kraujasiurbių uodų, kurie tiesiog fiziškai negalėjo įsiveržti į biblioteką dėl nuo gatvės pusės per visą ilgį įstatytų neatsidarančių langų. Buvo galima juo atidaryti iš kiemo pusės, bet tik vieną kartą. Nes sutrešę seni ir perkreipti langai itin sunkiai užsidarydavo. Tad be reikalo mes jų ir nevarstydavome. Visai kitas reikalas su tarakonais ir prūsokais. Būdavo atvejų, kai, užėjus į tualetą, dažnai aptikdavai iš ten sprunkantį įspūdingo dydžio juodąjį tarakoną, kuris nežinia ką tokioje vietoje veikdavo ir kas svarbiausia – kuo ten misdavo. Nebent… Tiek to. Netikslinsiu. Galbūt šiuo metu jūs kaip tik mėgaujatės razinomis. Kam gadinti apetitą. Vienintelis pliusas buvo tas, jog apsilankę vienintelėje tuo metu tupykloje, darbuotojai ilgam neužsibūdavo. Jie it kulkos su trenksmu šaudavo į lauką vos po kelių akimirkų, su prie batų kulno prilipusia ir rudomis dėmėmis išmarginta tualetinio popieriaus juosta. Tad eilių prie tualeto pas mus beveik nebūdavo.

Pagrindiniai bibliotekos įnamiai buvo naminiai prūsokai arba rudieji tarakonai. Tiesa, jie nelakstė atvirai lubomis ar sienomis, bet įėjus į tamsų kambarėlį, kuriame buvo saugoma periodika, kartais pajusdavai ant peties paptelint „lašą“, kuris, uždegus šviesą, virsdavo žemyn ranka skuodžiančiu ūsuotoju. Tad, eidami namo, dažnai atlikdavome kruopščią rūbų bei daiktų patikrą, kurios nesupeiktų net pats priekabiausias muitininkas. Tačiau tai buvo smulkmena, palyginus su tuo, kas mūsų laukė ateityje. O ateities miražuose šmėkščiojo rudi kailiukai ir plaukuotos uodegos.

Pirmieji požymiai, jog bibliotekoje įsisuko rudosios ilgauodegės, buvo pastebėti ankštame sekretorės-mašininkės kambarėlyje, kuris pietų metu įprastai virsdavo darbuotojų valgomuoju. Natūralu, jog užuodusios maistą, rudosios bestijos užsiropšdavo ant stalo ir žaibiškai atlikdavo reviziją. Įprastai jos tai darydavo vakarais, kuomet nutildavo visą dieną trukdavęs prieštvaninės spausdinimo mašinėlės klavišų kaukšėjimas, vien garsu galėdavęs užmušti bet kokį ausylą graužiką.

Tame pačiame sekretorės „kabinete“, nišoje, buvo įrengtas nedidelis, tamsus „uošvės“ kambarėlis, kuriame laikėme penkerių metų senumo periodinius leidinius, netilpusius į skaitykloje įrengtą einamųjų metų periodikos saugyklą. Tad, skaitytojams paprašius senų periodinių leidinių, eidavome į po triukšmingos darbo dienos neįprastai tylų sekretorės kabinetą, kur jau iš tolo išgirsdavome kažkokio tai padaro, stryktelėjusio nuo stalo žemyn, garsą. Paslaptingas „grobuonis“ lyg tyčia dingdavo už periodikos saugyklos durų, tad nori nenori tekdavo sukaupus visą drąsą atverti kenkėjų irštvos duris.

Tiesą sakant, neteko toje žiurkių perykloje išvysti cypaujančių nematomo fronto „karių“, tačiau jausmas, jog įėjus tau ant galvos nuo sukrautų laikraščių kaugės gali stryktelėti alkana rudoji, buvo ne itin malonus. Tačiau ne veltui lietuvių liaudies patarlė sako, jog, neperplaukęs Nilo, netvirtink, jog jame nėra krokodilų. Ir kaip turbūt jau supratote, vieną dieną man pačiam teko akis į akį susidurti su sužvėrėjusia bibliotekos įname, gigantiško dydžio rudąja…

Arnoldas Šatrauskas