Linksmi nutikimai iš „pilko“ bibliotekininkų gyvenimo (II dalis)

Pirmoje linksmų nutikimų iš „pilko“ bibliotekininkų gyvenimo dalyje jums papasakojau apie basakojį „poetą“, į skaityklą įtipenusį vienomis suplyšusiomis kojinėmis ir atkakliai ieškojusį, bet taip ir neradusį savo kūrybos eilėraščių oficialiame to meto partijos ir vyriausybės dienraštyje „Tiesa“.

Šioje dalyje norėčiau su jumis pakalbėti apie kiek delikatesnius dalykus, apie raugintus agurkus ir lytinį švietimą. Apie pastarąjį gūdžiais sovietiniais laikais buvo beveik nekalbama, tad bet kokie drąsesni samprotavimai ta tema prilygo garsiam oro pagadinimui eiliniame partijos suvažiavime. Na, o kaip rauginti agurkėliai susiję su intymia edukacija, sužinosite perskaitę pirmąją pasakojimo dalį .

Antroji pasakojimo dalis turėtų patikti tortų bei pyragų kepėjoms, mėgstančioms savo įstabiais kepiniais pradžiuginti kolegas, draugus bei artimuosius. Juk nereikia būti didžiu konditeriu, jog žinotum: norint iškepti skanų pyragą, būtini visi, net ir keisčiausi ingredientai. Bet apie viską iš eilės.

 -Lytinis švietimas ir rauginti agurkėliai-

Visais laikais bibliotekininkai atlikdavo, ir iki šiol atlieka, kilnią švietėjišką misiją, kurios dėka skaitytojai gauna jiems taip reikalingą informaciją. Pastaroji gali būti pati įvairiausia: pradedant Mongolijos žemės ūkiu, valdant bajui Babajui, ir baigiant diagonaliniu elektronų, neutronų ir protonų pasiskirstymu atominiame branduolyje. Tad mūsų visiškai nenustebino vieną dieną į biblioteką užsuksi jauna skaitytoja, niekuo nesiskirianti nuo daugelio to meto jos bendraamžių, besilankančių bibliotekoje. Jaunoji panelė šiek tiek nustebino ne savo išvaizda, bet užklausa, apie kurią tais laikais nebuvo įprasta kalbėti atvirai. Juolab garsiai.

Pasirodo, mergina rytoj ištekanti ir jai skubiai reikalinga literatūra… lytinio švietimo klausimais. Paaiškėjo, jog jos turimos žinios, kurių prisigraibė iš draugių, nėra pakankamai pilnos, o kelių bibliotekininkių noras čia pat viską paaiškinti „liaudiškais“ metodais daugumos nuomone buvo atmestas dėl profesionalumo stokos. Juk reikalas buvo išties rimtas, tad mėgėjiški „žinovų“ patarimai buvo negailestingai nustumti į šalį.

Suprasdami reikalo svarbą ir nelauktai užgriuvusios atsakomybės naštą, puolėme ieškoti reikiamos literatūros. „Geriau vėliau, nei niekad“, – galvojome uoliai rausdamiesi po įlinkusias lentynas, nors tvirtai žinojome, jog sekso Sovietų Sąjungoje nėra. Bent taip oficialiai buvo skelbiama. Bet negi liūdinsi būsimą nuotaką? Jokiu būdu. Tad suradę „nuodėmingos“ literatūros šūsnį, įteikėme jį jaunamartei, kuri patenkinta išplasnojo pro abonemento duris.

Beje, su ta pačia skaitytoja teko susidurti dar kartą, kai iš viršutinio aukšto į abonementą pradėjo bėgti aštrus, raugintais agurkais trenkiantis skystis. Užkopus į viršų ir pabeldus į duris, jas mums atvėrė jau pažįstama nuotaka. Atsiprašiusi už bibliotekoje sukeltą „cunamį“, ji mums paaiškino, jog bute prakiuro jos užraugta statinaitė su agurkais. Tad ne dyvai, jog į laisvę ištrūkęs „rasalas“, nesutikęs jokių kliūčių, smagiai sau nuvinguriavo pro grindų plyšius žemyn. Štai tuomet ir supratome, jog mūsų šviečiamasis darbas nenuėjo veltui. Tik įsivaizduokite, kokios meilės aistros turėjo virti tame bute, jog net statinaitė, neišlaikiusi hormonų audros, sprogo išmėtydama lankus ir raugintus agurkus į visas puses.

-Svečiai iš Žodino ir „musinis“ pyragas-

Gūdžiais sovietiniais laikais buvo labai populiarus bendradarbiavimas su kitomis broliškų respublikų bibliotekomis. Ką ten slėpti – smagu buvo. Mums teko laimė bičiuliautis su Baltarusijos Žodino miesto bibliotekininkais, garsėjančiais ne tik puikiu humoru, bet ir begaliniu vaišingumu. Tad vieno iš atsakomųjų vizitų metu rajono bibliotekoje buvo sutikta linksma svečių iš Žodino delegacija. Ta proga prie gausiomis vaišėmis nukrauto stalo žodiniečiai mėgavosi ne tik tradiciniais lietuviškais patiekalais, bet ir įstabaus skonio pyragu, kurį pagal savo receptą iškepė viena bibliotekos darbuotoja.

Sužavėti svečiai kaip mat panoro sužinoti pyrago receptą, tad susijaudinusi ir iškaitusi jo autorė geranoriškai sutiko pasidalinti savo konditerinėmis žiniomis su baltarusiais. Gal nelauktai užgriuvęs žodiniečių dėmesys, o gal ir nepakankamai geros rusų kalbos žinios ėmė ir pakišo pyrago autorei koją. Baigiant reprezentacinį pyrago pristatymą, netikėtai nuskambėjo istorinė frazė, privertusi svečių antakius atsidurti kaktos lygyje, o akims tapti panašioms į dvi palydovinės televizijos „lėkštes“. Ir tai atsitiko po rusiškai ištartos baigiamosios frazės, kuri skambėjo maždaug taip: „…а потом всё перемешываем с мухами“. Lietuviškas vertimas būtų toks: „… o po to viską sumaišome su musėmis“. Pyrago autorė aiškiai norėjo pasakyti „su miltais“ (rus. „с мукой“ ), tačiau šie du šiek tiek panašūs, bet neteisingai ištarti žodžiai jos lūpose įgijo itin prieštaringą prasmę. Tačiau kepinys buvo toks skanus, jog daugelis svečių tiesiog nepaisė „nedidelių“ nukrypimų nuo recepto ir su pasimėgavimu sušlamštė „musinį“ pyragą.

Nežinau, tiesa tai ar melas, bet vėliau kažkas tai tvirtino sąjunginėje spaudoje skaitęs žinutę apie ženklų musių populiacijos sumažėjimą Žodino mieste bei jo apylinkėse. Vietiniai entomologai traukė pečiais, negalėdami paaiškinti šio unikalaus bei keisto reiškinio priežasčių, ir aklai spėliojo, kad galbūt visos Žodino musės išnyko dėl Černobylio katastrofos ar tiesiog išskrido į pietus, neiškentę diktatoriško Lukašenkos režimo. Spėlionių būtų pačių įvairiausių, tačiau tik mes gudriai šypsodamiesi žinojome tikrąją tiesą: skanus pyragas nuo neskanaus skiriasi tuo, jog skaniame pyrage visuomet privalo būti visi, net ir keisčiausi ingredientai.

Arnoldas Šatrauskas