Linksmi nutikimai iš „pilko“ bibliotekininkų gyvenimo (I dalis)

– Remastered And New –

Tvarkydamas darbiniame kompiuteryje per eilę metų sukauptus nereikalingus dokumentus, vienus iš gobšumo palikdamas, kitus negailestingai ištrindamas, aptikau prieš septynerius metus rašytą straipsnelį, kurį šviesiai tamsiais 2010-taisiais buvau sukurpęs vieninteliam bibliotekoje išleistam laikraštėliui, kurį iki šiol savo ankštuose „kazematuose“ akylai saugo viena smulkaus kalibro kraštotyrininkė.

Lapkričio 18 d. pasirodęs proginis laikraštis „Toks gyvenimas” buvo skirtas rajono kultūros darbuotojų dienai, kurią, kiek pamenu, 2010 m. lapkričio pabaigoje ir šventėme gimtojoje bibliotekoje. Leidinyje be kultūrinių apžvalgų, valgių receptų, sveikinimų ir palinkėjimų buvo patalpintas ir mano jau minėtasis paskvilis, pasakojantis apie linksmus nutikimus bibliotekoje, kurių liudininkais mes buvome arba kuriuose, laimei ar nelaimei, teko dalyvauti kitiems bibliotekos darbuotojams. Pamenu, jog minėtasis laikraštukas buvo baigtas rengti vos ne paskutinę dieną, tad karštligiško skubotumo ir klaidų jame neišvengta.

Perskaičius straipsnelį iš naujo, pastarasis man paliko dvejopą įspūdį: nutikimai gal ir linksmi, nuotaikingi, bet tekstui trūko tvarkos, aiškumo ir sklandumo. Ir viskas dėl tuomet tvyrojusio chaoso bei mano jau minėto skubotumo. Tad šiais metais, artėjant lapkričio viduriui, nusprendžiau straipsnelį „remastiruoti“. Kalbant muzikiniais terminiais – nutariau jį atnaujinti, pašalinti pašalinius „triukšmus“, kad skaitytojai geriau ir aiškiau „išgirstų“ bei pajustų visą skaitomo teksto gamą. Juolab ne visi dabartiniai bibliotekininkai dar mena šlovingą senosios bibliotekos praeitį, o daugelis naujų darbuotojų tuo metu dar tik ropojo keturiomis ar iškišę liežuvius spalvino princeses vaikų darželiuose.

Perrašęs ir papildęs senąją medžiagą naujais potyriais, neapsiribojau pasiektu rezultatu. Pridėjęs naujus, dar niekur neskelbtus nutikimus, nutariau pateikti juos jums, mieli kolegos. Žinoma, tobulumui ribų nėra. Visuomet perskaičius kyla nenumaldomas noras vėl viską perrašyti iš naujo. Tad tokiais atvejais itin svarbu laiku padėti tašką, nes perfekcionizmo paieškos gali tęstis iki begalybės. Svarbiausia tai, jog rašydamas stengiausi apie tai papasakoti nuoširdžiai ir nuotaikingai, neįžeidžiant nė vieno buvusio ar esamo bibliotekos darbuotojo bei skaitytojo. Jame nerasite nei vardų, nei pavardžių, tačiau bibliotekinio fronto veteranai skaitydami be abejo supras, apie kokį konkretų asmenį, aprašytą viename ar kitame nutikime, kalbama. Tačiau pakaks tuščių kalbų, geriau atverskime pirmąjį linksmos istorijos puslapį…

– „Ar tu prisimeni, kaip kartą…“ –

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna liūdnų ir džiugių akimirkų, kai liūdesio ar džiaugsmo ašaros ir be lupamo svogūno noriai ritasi mūsų skruostais. Viskas priklauso nuo linksmų ar liūdnų akimirkų, kurios siautulingu verpetu įsuka mus į lemtingą įvykių sūkurį, be kurio neįsivaizduojamas joks gyvenimas. O jeigu maloningasis likimas lėmė jums plušėti darbovietėje, tiesiogiai susijusioje su žmonių aptarnavimu, tai absurdiškų ar juokingų situacijų jūs niekaip neišvengsite. Kad ir kaip to norėtumėte ar nenorėtumėte.

Jos užgriūva jus nelauktai it gripas liepos mėnesį ar sniegas rugsėjui įpusėjus. Ir jei pastarąjį galite nupurtyti ar paliekate ištirpt savaime, tai juokingos situacijos, skirtingai nei baltasis žiemos rūbas, ilgam nusėda giliuose jūsų prisiminimų kloduose. Rodos, vien tam, kad laikas nuo laiko, it nemarus feniksas, pakiltų iš pelenų ir primintų jums vieną ar kitą linksmą nutikimą. Tuomet jūsų akys valiūkiškai prisimerkia, jose žybteli linksmi kipšiukai ir, švelniai kumštelėję kolegą, tariate: „Ar tu prisimeni, kaip kartą…“

– Basakojis „poetas“-

…mums dirbant senose bibliotekos patalpose Ligoninės gatvėje, nutiko vienas gan linksmas ir netikėtas nutikimas. Tuo metu rajono centrinė glaudėsi po penkiaaukščiu namu, kuris per savo amželį buvo matęs ir geresnių laikų. Bibliotekos patalpos taipogi nepriminė Versalio, tačiau laikas nuo laiko nagingas ūkvedys jas vis palopydavo bei pagal išgales pagyvindavo. Brūkšteldavo dažų šepečiu šen bei ten, ką nors išsukdavo ar prisukdavo, nulupdavo ar nuskusdavo, nutinkuodavo ar „užšpakliuodavo“. Tad po vieno tokio neeilinio remonto bibliotekoje pagaliau buvo sudėtas naujas parketas, pakeitęs senas, išklaipytas parketines lenteles. Ir nors aitrus bei svaiginantis parketinio lako kvapas dar ilgai tvyrojo visuose bibliotekos kampuose, džiugindamas vietos „toksikomanus“, pasibaigus darbams, švariai išvalytas ir ištiestas raudonas kiliminis takas jau kantriai laukė pirmųjų lankytojų. Ir netruko sulaukti.

Vieną dieną nedrąsiai virstelėjo skaityklos durys ir pro jas vidun kyštelėjo susivėlusi galva. Įtariai nužvelgusi atnaujintas patalpas, „galva“ grįžo atgal, mikliai nusiavė batus ir vienomis kojinėmis baugščiai įtipeno vidun. Paklaustas, kodėl nusiavė batus, „nudistas“ pareiškė, jog biblioteka jam dabar atrodanti kaip Kremlius, tad būtų tiesiog šventvagiška per šią žinių šventovę pėdinti purvinais batais.

Basakojis labiausiai įsiminė ne tik paliktais priešais skaityklą batais ar didele žiojėjančia skyle kojinės kulne, bet ir begaliniu noru rasti savo išspausdintus eilėraščius to meto oficialiame partijos ir vyriausybės dienraštyje „Tiesa“, kuriame be įprastinių Komunistų partijos direktyvų bei darbo žmonių laimėjimų jokia kita informacija nebuvo talpinama.

Tuščios „poeto“ paieškos prilygo bandymui rasti colinių vinių maisto produktų parduotuvėje, o geranoriškas pasiūlymas paieškoti savo kūrybos vaisių literatūriniuose leidiniuose buvo atlaidžiai ir su šypsena atmestas. Tad „poetui“ buvo galima tik pavydėti užtikrintumo bei atkaklumo, ieškant nesamų kūrybinės veiklos pėdsakų partiniame to meto dienraštyje, kuriame bet koks eilėraštis atrodytų lyg skrendantis pingvinas Afrikoje.

Arnoldas Šatrauskas