„Negražių knygų nėra, reikia tik į jas įsigilinti“, – teigia geriausias Mergalaukio skaitytojas Algimantas Urbonas

Dauguma žmonių nelaimės ar sunkios ligos atveju palūžta: vieni užsisklendžia savyje, kaltindami negailestingą likimą „dėl tokios neteisybės“, kiti gi, kankina save, užduodami retorinį klausimą: „Kodėl būtent man tai nutiko?“ Dar kiti narsiai priima gyvenimo jiems mestus iššūkius, nedejuodami susitaiko su esama padėtimi ir randa širdžiai mielą užsiėmimą, atitraukiantį nuo užplūstančių niūrių minčių.

Prie tokių optimistų galima priskirti ir Mergalaukio kaimo gyventoją Algimantą Joną Urboną, kitais metais švęsiantį garbingą 80-ties metų jubiliejų. Prieš trejus metus Algimantą ištiko rimta nelaimė: klastingas insultas garbaus amžiaus šviesuolį prikaustė prie lovos, atimdamas galimybę judėti, tad dabar jo didžiausias ramstis ir pagalba – ketveriais metais jaunesnė sutuoktinė Marytė, padedanti Algimantui susitvarkyti su kasdienio gyvenimo rūpesčiais, kurių ligonio gyvenime niekuomet netrūksta.

55-eri metai santuokoje, 5 užauginti vaikai: tokia trumpa drauge su Maryte praleistų metų statistika, už kurios slepiasi ir anksti Algimantą užgriuvusių rūpesčių našta, ir džiaugsmas bei pasididžiavimas dorai užaugintais penkiais vaikais. Algimantas visą gyvenimą mėgo skaityti, praskaidrinti laisvalaikį turininga knyga, tačiau dėl begalinio užimtumo ir šeimyninių rūpesčių ne visada rasdavo laisvą minutę savo jaunystės pomėgiui – knygų skaitymui.

Algimantas iš prigimties optimistas, tad net ir didžiausios netekties akivaizdoje, nepaisydamas retkarčiais užplūstančių liūdnų minčių, jis visur bando įžvelgti ir šviesiąją reikalo pusę. Dabar, kaip juokauja Algimantas, „laiko jis turįs per akis“, tad galįs pilnutinai atsidėti knygų skaitymui ir nuoširdžiai dėkoja savo „rankoms ir kojoms“, žmonai Marytei, kuri kantriai neša jam knygas iš gimtojo kaimo bibliotekos. Algimantas nėra išrankus skaitytojas, jam patinka visos žmonos Marytės atneštos knygos, kurių dėka jis galįs nukeliauti į pačius egzotiškiausius kraštus ir sužinoti begalę įdomių ir naudingų dalykų.

Paklaustas apie įsimintiniausią ir labiausiai jam patikusią knygą, Algimantas kiek pamąstęs patikina, jog „negražių knygų nėra, reikia tik į jas įsigilinti“. Juk kiekvienoje jų lengvai galima atrasti autoriaus pasėtą racionalaus pažinimo grūdą, kuris per amžius skatino žmones mąstyti bei nuolatos siekti žinių.

Tad nenuostabu, jog, apdovanojant geriausius Mergalaukio bibliotekos skaitytojus, visų akys pirmiausia nukrypo į Algimantą Joną Urboną, kuriam padėkos raštą ir knygą apie Alytaus rajoną įteikė pas Urbonus atvykęs rajono viešosios bibliotekos direktorius Aivaras Vyšniauskas. Palinkėjęs Algimantui tvirtybės ir sveikatos, o sutuoktinei Marytei – šeimyninės laimės ir kantrybės, direktorius paprašė ir ateityje nepamiršti knygos, kuri, kaip saugi užuovėja ir kelrodė žvaigždė, ištikimai lydėjo Algimantą visais jo gyvenimo momentais.

 

Arnoldas Šatrauskas
Nuotr. Sigutės Karčiauskienės