Alytaus rajono viešoji biblioteka

Exact matches only
Search in title
Search in content
Search in posts
Search in pages
Filter by Categories
Grožinė literatūra
Jaunimo garantijos
Knygų recenzijos
Literatūra vaikams
Naujienos
Naujos knygos
Parodos
Renginiai
Šakinė literatūra
final-logo

Knygos recenzija: Jana Vagner – „Vongo ežeras“

Spausdinti

Jūs karščiuojate, jus kankina nepakeliami sąnarių, raumenų bei galvos skausmai. Jūsų sausas kosulys baigia apkurtinti kaimynus ir nors apetito neturite, sriubos negalite valgyti dėl be perstojo varvančios nosies. Jūsų akys paraudę kaip pagiringo bandikuto, o kaulų „laužymas“ verčia prisiminti išradingus inkvizicijos laikus. Diagnozė aiški ir paprasta: jūs sergate gripu. Ir nors ši liga gali komplikuotis ir peraugti į šį tą rimtesnio, įprastai toks susirgimas nėra mirtinas. Tačiau dažnai gripas pasiekia epidemijos lygį, o kartais jį peraugęs virsta pandemija. Tuomet padėtis tampa itin grėsminga ir sunkiai kontroliuojama.

Štai 1918-1923 m. pasaulyje siautėjusi ispaniškojo gripo pandemija nusinešė nuo 25 iki 50 milijonų žmonių gyvybių ir savo gigantiškais mastais aplenkė maro, AIDS bei Pirmojo pasaulinio karo aukų skaičių. Tad perskaičius postapokaliptinį rusų rašytojos Janos Vagner romaną „Vongo ežeras“/„Вонгозеро“, pasakojantį apie Rusiją bei visą pasaulį apėmusią gripo pandemiją, visa tai ima atrodyti jau ne kaip talentingos autorės fantazijos vaisius, o kaip visiškai įmanoma tikrovė. Pasaulio pabaiga – viliojantis masalas ne tik žodžio meistrams, bet ir skaitytojams, nes kiekvienas kūrėjas žino, kad įvykus globaliai katastrofai joks skaitytojas niekada nepareikš jokių pretenzijų dėl pernelyg audringos autoriaus vaizduotės ar neįtikimo siužeto.

Daugeliui mūsų yra tekę skaityti ne vieną postapokaliptinį romaną, kuriame pasaulį nusiaubusios katastrofos akivaizdoje saujelė likusių gyvųjų beviltiškai bando kabintis į gyvenimą. Tai gerai visiems žinomi Johno Wyndhamo, Roberto Merle, Stepheno Kingo, Cormaco McCarthy ar Dmitry‘jaus Glukhovsky‘io kūriniai. Tačiau  jei visose šiose knygose saujelė išlikusių drąsuolių susiremia su mutavusiais žmonijos atstovais, ar tarsi iš Boscho paveikslų nužengusiomis pabaisomis, tai Janos Vagner romane vyrauja nenuspėjamas žmogiškasis faktorius, kur kas labiau stebinantis skaitytojus nei kažkokios tai išgalvotos pragaro šmėklos.

Rusų autorės knyga savo tematika primena kitą sukrečiantį amerikiečių rašytojo Cormaco McCarthy romaną „Kelias“/„The Road“, 2007 m. laimėjusį garbingą Pulitzerio premiją. Jame pasakojama tėvo ir sūnaus išlikimo istorija, griuvėsiais virtusiame brutaliame pasaulyje, knibždančiame žmogžudžių ir kanibalų, banditų ir marodierių. Jame nėra vietos gėriui ir grožiui, atjautai ir žmogiškumui, o menkutę viltį palaiko tik abipusė jų meilė bei priešais nusidriekęs kelias. Kelias vedantis į niekur. Tad nenuostabu, kad rašydama savo debiutinį romaną Jana Vagner turėjo itin kokybišką atspirties tašką, nuo kurio galėjo pradėti ir savąjį pažinimo kelią.

Žanriniu požiūriu Janos Vagner kūrinį būtų galima suskirstyti į kelias atskiras, glaudžiai persipynusias gijas, kuriose neabejotinai aptiktume postapokaliptinei bei psichologinei-šeimyninei dramai būdingų elementų. Jos romanas – tai tipinė „road story“ (liet. „kelio istorija“), itin mėgstama apokaliptinio žanro autorių išraiškos forma, artima jau minėtam Cormaco McCarthy romanui. Tik šiame kūrinyje į pavojingą kelionę leidžiasi ne du, o vienuolika panikos ir siaubo apimtų žmonių, skirtingai nei „Kelio“ herojų turinčių aiškų ir tvirtą tikslą: žūtbūt pasiekti nuošaliuose Karelijos miškuose slypintį Vongo ežerą, kurio saloje stūkso vienišas medžiotojų namelis, galintis juos apsaugoti nuo iš paskui atsiritančios pandemijos bangos.

Romanas prasideda kone idilišku vaizdu, kuris rašytojai papūtus po kelių puslapių išsisklaido kaip dūmas vėjuje. Ramiame Pamaskvio kotedžų rajone, toli nuo miesto triukšmo ir gausmo, gražiame, moderniame name, gyvena vidutinio amžiaus sutuoktinių pora: Serioža ir Ania: iš pirmos Anios santuokos auginanti paauglį sūnų Mišą. Seriožai ši santuoka irgi antroji. Iš pirmosios jis turi žmoną Irą ir trimetį sūnų Antoną. Ir viskas galbūt būtų klostęsi kaip brolių Grimų pasakoje, jei ne vienas mažutis įvykis, nutikęs vieną rytą Seriožai vykstant į darbą Maskvoje. Užtvertas kelias ir ginkluoti kareiviai, raginantys apsisukti ir grįžti atgal – puiki tema pesimistiškiems apmąstymams apie būties trapumą ir žlungančias svajones.

Maskvoje prasidėjusi gripo epidemija apverčia sutuoktinių gyvenimą aukštyn kojom, o neramios žinios apie sostinėje mirštančius žmones, maisto bei vaistų stygių – verčia tikėtis paties blogiausio. Greitai skaudi žinia pasibeldžia ir į sutuoktinių duris: Maskvoje miršta Anios motina, o kotedžų rajone pasirodę kordoną saugoję plėšikaujantys kareiviai, neabejotinai perša liūdną išvadą, kad magistralinių kelių jau niekas nebesaugo. Tad dabar infekuotų mirtinu virusu ligonių antplūdis šiame rajone yra vien tiktai laiko klausimas. Paakinta atvykusio Seriožos tėvuko Borios, Anios šeima su artimiausiais kaimynais ryžtasi bėgti. Jų kelionės tikslas – nuošaliuose Karelijos miškuose tyvuliuojantis Vongo ežeras, kurio saloje stūkso vienišas medžiotojų namelis, jų būsimas prieglobstis nuo visą šalį apėmusios mirtinos epidemijos. Tačiau prieš akis – ilgas ir kupinas pavojų kelias, tūkstančiais kilometrų nusidriekęs per sniegu užverstas Rusijos platybes, tikras išbandymas eiliniams žmonėms, kurio kaina – gyvybė arba mirtis.

41-erių metų Jana Vagner ne vieną skaitytoją bei kritiką nustebino savo įspūdingu debiutu, persmelktu brandžia kalba bei giliomis psichologinėmis įžvalgomis. Pasirodžius „Vongo ežerui“ daugelis tik gūžčiojo pečiais nesuprasdami, iš kur atsirado šis savitas literatūrinis grynuolis, jau pirmu romanu sugebėjęs prikaustyti tūkstančių skaitytojų dėmesį. Jana Vagner niekuomet nepriklausė tiems „literatams“, kurie nuo mažų dienų rašė eilėraštukus ir per įvairius susibūrimus dideliam tėvų džiaugsmui bei svečių siaubui juos skaitė užsilipę ant kėdės. Ji niekuomet nesikankino keletą bergždžių dienų sėdėdama priešais baltą popieriaus lapą ir nemargino apkramtytu pieštuku liūdnų gėlyčių tuščio lapo paraštėse.

Kaip teigia knygos autorė, patys geriausi dalykai jos gyvenime nutikdavo atsitiktinai ir be jokio pasirengimo. Ji niekada nebuvo pogrindine grafomane, rašančia į „stalčių“ ir jos kūrybiniame kelyje nė su žiburiu nerastume jokios kankinančios priešistorės. „Jeigu tu visą laiką jauti pasipriešinimą, greičiausiai judi neteisinga kryptimi“, – teigia ji. Vieną dieną kilęs noras rašyti privertė jauną literatę susikurti internetinį tinklaraštį ir parašius ten įkelti keletą savo tekstų. Visa kas nutiko po to – Jana vadina ne daugiau nei laimingų atsitiktinumų virtine, iš kurios ir susidėjo jos „maža, bet simpatiška rašytojos karjera“. Greitai kūrybinis impulsas viršijo net pačius drąsiausius merginos lūkesčius. Netikėtai Janą užgriuvo tinklalapio lankytojų sveikinimų ir padėkų lavina, kurie nekantriai laukdavo jos tolesnio pasakojimo, ir piktai burnodavo, jei tik Jana kiek užgaišdavo su istorijos tęsiniu.

„Romano dalis aš įkeldavau į tinklalapį vieną po kitos ir labai gerai pamenu vieną komentarą, kuris mane tiesiog pribloškė: jūs ten palikote juos, priekaištavo man vienas skaitytojas, tiesiog kelio vidury, ir dabar jie ten stovi ir laukia jūsų grįžtant. Visa tai buvo tiesiog neįtikėtina – neįtikėtina ir baisu“, – prisimena Jana.

„Vongo ežere“ autorė stengėsi išmesti visus apokaliptiniam žanrui būdingus šablonus, kurių mes apsčiai aptinkame specialiųjų efektų prikimštuose Holivudo filmuose ar pigiuose fantastiniuose romanuose. Vietoj jų rašytoja mums siūlo žymiai gilesnę ir vertingesnę alternatyvą: pažvelgti į pačios istorijos vidų, ir mąstant, vertinant bei lyginant, patiems daryti atitinkamas išvadas. Ir tai didelis šio kūrinio privalumas. Rašant panašaus pobūdžio romanus sunku atsisakyti tokių įprastų, bet viliojančių temų ar detalių kaip švysčiojantys lazeriniai ginklai, aplink šmirinėjančios kraupios pabaisos ar svyrinėjantys zombiai, pasiruošę pakviesti tave į amžino poilsio karalystę. Viso to čia nėra. Autorę galima pagirti už sumanumą ir išradingumą tiek konstruojant siužetinius apmatus, tiek ir kuriant veikėjų portretus, kurie čia itin skirtingi ir nepanašūs vieni į kitus.

Jos herojai – paprasti miestiečiai: klystantys, pasimetę žmonės, sunkiai prisitaikantys prie ekstremalių gyvenimo sąlygų ir neturintys jokių išlikimo instinktų, „kurių neturėtume ir mes su jumis, jei papultume į tokios katastrofos epicentrą“. Jie nemoka gyventi bendruomenėje, dalytis džiaugsmais ir vargais, o daugeliui jų, bet kokia kaimynystė yra visiškai nepageidaujama. Nes bet koks susidūrimas su nepažįstamu žmogumi gali būti paskutinis. O ir su pažįstamais reikia elgtis atsargiau. Negali būti tikras, kad jie nepaprašys papildomo maisto davinio ar poros kanistrų degalų, švelniai įrėmę tau tarp šonkaulių peilį. Pradžioje herojai naiviai tiki, jog valdžia imsis visų reikiamų priemonių pandemijai pažaboti ir kad visa ši sumaištis – tik laiko klausimas. Kad košmaras greitai baigsis ir viskas vėl grįš į savo vėžias. Tačiau pandemijai įsibėgėjus jie pavėluotai suvokia, jog rimto pavojaus akivaizdoje valdžia visuomet nusiplauna rankas, palikdama savo piliečius kapstytis patiems.

Įdomu tai, jog šiame romane nėra teigiamų ir neigiamų herojų. Gerųjų ir blogųjų žmonių. Niekšų ir dorųjų piliečių. Nes čia jų paprasčiausiai nėra. Nėra ir negali būti. Tiesa, bus vienas gydytojas idealistas, besiblaškantis po magistralę su vaistų prikimštu plastikiniu lagaminėliu rankoje, bet tai veikiau reta išimtis, nei taisyklė. Nes pavojaus akimirką riba tarp gėrio ir blogo nepastebimai išnyksta, niveliuojasi, virsdama išplaukusiu miražu virpančiame nuo įtampos ore. Tad jeigu skaitydami šią knygą jūs imsite simpatizuoti vienam ar kitam jos herojui, tai ne už kalnų tas metas, kai jūs galutinai jais nusivilsite. Nes jie lengva ranka gali jus išduoti, apdairiai meluoti, ar net apvogti, atsidėkodami už suteiktą pagalbą kelyje ar šiltą nakvynę.

Tačiau neskubėkite jų teisti. Pabandykite „įlysti“ į jų kailį ir užduokite sau bent vieną klausimą: o kaip aš elgčiausi panašioje situacijoje? Ką gi aš daryčiau, kai badas abejingai žvelgtų man į akis, o šaltis negailestingai smelktųsi į kiekvieną kūno lopinėlį? Ar aš rinkčiausi kankinančią mirtį iš bado, ar skambią konservų vagies etiketę? Ar pasyviai stebėčiau prie krūtinės artėjantį žudiko peilį, ar pirmas įsegčiau „chirurgui“ kulką į tarpuakį? Žinoma, galima dėtis doru krikščioniu ir atsukus skriaudikui kitą skruostą imti postringauti apie prigimtinį žmogaus kilnumą, orumą bei kitas dorovines vertybes. Tačiau padėję ranką ant širdies sąžiningai pripažinkime, kiek šioje bedvasėje vartotojiškoje visuomenėje mes rastume tokių nesavanaudžių individų, kurie apokaliptinių pasirinkimų kryžkelėje neatsisakytų savo principų ir rinktųsi kankinančią mirtį? Aš manau tik vieną. Ir tai būtų Dievas.

„Aš netikiu „gerais“ ir „blogais“ žmonėmis“, – teigia romano autorė. „Kiekvienas mūsų skirtingu metu gali tapti ir vienu, ir kitu. Visi tie nepaaiškinami, nesavanaudiški veiksmai ir šalti poelgiai, puikiai „sugyvena“ viename žmoguje. Man atrodo, jog mes vien dėl to ir skaitome knygas bei žiūrime gerus filmus, kad išsiaiškintume kaip tai veikia. Ir manau, jog  iki galo taip niekada ir neišsiaiškinsime“.

Romane veiksmas pasakojamas pirmu asmeniu, Anios lūpomis, tad kartais trūkdavo kiek griežtesnės, vyriškesnės pasakojimo linijos. Šiek tiek kietesnio žvilgsnio į aplinkui siautėjantį chaosą ir anarchiją. Be jokios abejonės autorei žymiai lengviau ir įtikinamiau perteikti moteriškąjį Anios požiūrį į nelauktai iškilusią grėsmę, atskleisti jos mintis, viltis ir lūkesčius, nei, pavyzdžiui, mažakalbio, bet veiklaus tėvuko ar užsidariusio bei susirūpinusio Seriožos. Tačiau nepaisant to, jos veikėjų paveikslai puikūs, spalvingi ir įsimenantys. Jie atstovauja skirtingiems socialiniams sluoksniams, tad ir jų požiūris bei reakcija į aplink vykstančius dalykus yra savita ir neeilinė. Vieni jų iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyta savąjį status quo, kiti gi, nelaimės akivaizdoje lengva ranka išbarsto paskutinius žmogiškumo trupinius, kuriais ir prieš tragediją nelabai galėjo pasigirti.

Nepaisant akivaizdaus katastrofos pavojaus daugelio jų problemos yra labai žemiškos, artimos ir suprantamos. Pavalgyti, pamiegoti ir sušilti. Tačiau rašytoja neapsiriboja vien tik šiais, žmogaus gyvastį palaikančiais aprašymais, ir ryžtasi panagrinėti kiek keblesnius, dviejų skirtingų moterų tarpusavio santykius. Griūvančio ir nykstančio pasaulio akivaizdoje Ira ir Ania stoja į bekompromisę kovą dėl artimo vyriškio dėmesio, atjautos ir meilės. Buvusi ir dabartinė žmona sunkiai randa bendrą kalbą, ignoruoja viena kitą, o bet koks Seriožos žmonos Anios bandymas pramušti gynybinę Iros sieną baigiasi akivaizdžia jos nesėkme. Buvusi Seriožos sutuoktinė pabrėžtinai šaltai bendrauja su „nuviliojusia“ jos vyrą Ania, kuri graužiasi dėl tokio Iros abejingumo ir visais įmanomais būdais bando pelnyti jos prielankumą. Ir nors dėl tokio savo „silpnumo“ ji kaltina tik save, ir ateityje žada daugiau to nedaryti, pirmai progai pasitaikius pamiršta savo miglotus pažadus, ir vėl mėgina ištiesti draugystės ranką susitaikymo link.

Įdomi smulkmena. Detaliau susipažinus su Janos Vagner biografija, paaiškėja, kad pagrindinė knygos herojė Ania turi keletą jas su rašytoja vienijančių bruožų. Abi moterys yra ištekėjusios, abi augina paauglį sūnų, abi neabejingos šunims ir abi gyvena Pamaskvyje. Kiek asmeninių rašytojos charakterio savybių buvo perduota Aniai nėra aišku, tačiau neabejotina, kad kurdama pagrindinį išgalvotą personažą dalį savęs Jana geranoriškai „perleido“ Aniai. Netgi toks žalingas įprotis kaip rūkymas, kurio Ania pastoviai griebdavosi kas keletą puslapių, irgi „paveldėtas“ iš rašytojos.

Labiausiai šiame romane stebinęs dalykas – autorės gebėjimas kurti nerimo kupiną laukimo atmosferą, kuomet ore tvyrantį pavojų gali pajusti visa savo esybe ar netgi apčiuopti rankomis. Ir toji įtampa dažnai pasiekdavo tokį lygį, jog rodos pakanka tik menkos kibirkštėlės, kad visas šis nervų kamuolys su kurtinamu trenksmu išlėktų į orą. Įvykių šiame kūrinyje nėra daug. Autorė nesimėgauja žiaurių scenų aprašymais, jai neįdomūs ir pro šalį slenkantys apokaliptiniai vaizdai. Rašytojai žymiai patrauklesnė aplinkinių reakcija į įvykius bei skirtingas veikėjų požiūris į vienus ar kitus dalykus. Ją labiau domina keliaujant kylančios konfliktinės situacijos, kuomet ir paaiškėja kas yra kas.

Skaitant nė nepastebi, jog kambario sienos jau seniai išnykusios ir tu sėdi jau ne patogiame krėsle, o vienoje iš galingo visureigio sėdynių. Ir prieš akis ne verkiantis lietuviškas peizažas, o sniegu užpustytas vingiuotas kelias, su murzinais kauburiais pakelėse. Tu nebematai supleškintų trobų, apdegusių per „valymus“  kūnų, nes visas tavo dėmesys sutelktas į KELIĄ, gyvybės ir mirties juostą, kur už kiekvieno posūkio tavęs tyko „mielas“ netikėtumas, nuo kurio priklausys – tęsi tu savo kelionę ar ne. Ir veiksmui įsibėgėjus, tas visa apimantis ir stingdantis baimės jausmas niekur nedingsta. Priešingai. Jis tik auga ir stiprėja. Lyg nuodingas svetimkūnis jis smelkiasi vis gilyn ir gilyn į tavo vidų, ir savo lipniais čiulptuvais apraizgo visą kūną. Ir ta baimė neatsitiktinė. Ne įsikalbėtas tuščias jausmas. Nes tu supranti, jog įvykus panašiai katastrofai, viskas būtų būtent taip, kaip aprašyta šioje knygoje. Ir nuo to baimė tampa dar baisesnė.

Tikroviškumas ir dramatizmas – du dominuojantys faktoriai nulėmę šio puikaus kūrinio sėkmę. Kartu su giliomis psichologinėmis įžvalgomis ir išsamia tarpasmeninių santykių analize – knyga tampa kokybišku postapokaliptinio žanro pavyzdžiu, pilkoje fantastinės literatūros jūroje. Būtent noras pataisyti tragišką postapokaliptinės ir fantastinės literatūros būklę Rusijoje ir privertė autorę griebtis plunksnos.

„Mes beveik pasiekėme ribą, kuomet žodis „fantastika“ tapo keiksmažodžiu. Ir dėl to kalti bemaž visi: leidėjai, tiražuojantys neaiškiai suregztus klonus, autoriai, nesigėdijantys dalyvauti nykiuose serijiniuose projektuose, ir skaitytojai, pasirengę praryti visą šį subproduktą be druskos ir pipirų. Su visu tuo reikia kažką tai daryti – ir man atrodo, kad kažką keisti nėra labai sunku. Paprasčiausia reikia liautis „chaltūrinti“. Būtent tai aš ir pabandžiau padaryti“, – teigia Jana.

Daugelis laimingųjų perskaitę šią knygą 2011-aisiais, pasigedo kiek aiškesnio ir išbaigtesnio šio kūrinio finalo. Skaitytojams turbūt norėjosi, kad toliau sektų įprasti tokiais atvejais sakiniai, tradiciškai vainikuojantys laimingai pasibaigusių istorijų pabaigą: „Ir toliau jie visi gražiai ir laimingai gyveno.“ Tačiau to nenutiko dėl vienos suprantamos priežastis: 2013 m. pasirodė romano „Vongo ežeras“ tęsinys „Gyvieji žmonės“/„Живые люди“, kuris galutinai užbaigė pirmoje knygos dalyje rašytojos pradėtą makabrišką dėlionę.

Kaip teigia kūrinio autorė antroji dalis apėmė pusės metų laikotarpį ir joje viskas vaizduojama kiek kitaip nei pirmojoje knygoje: ir tempas, ir ritmas, ir aplinkybės. Užstrigusių saloje žmonių lauks aibė problemų ir iki galutinio tikslo nukeliaus ne visi. Keisis ir herojų charakteriai. Savo veikėjams autorė surengė tikrą evoliucinį išbandymą, „todėl antroji knyga yra žymiai baisesnė ir negailestingesnė, tačiau neblogesnė už pirmąją. Bent aš tikiuosi“.

Puikus, talentingai parašytas čekiško kraujo turinčios rusų autorės kūrinys, kurio dėka jūs panirsite į jums neįprastą, bet tikrovišką postapokaliptinį pasaulį. Jame nėra vietos toms vertybėms, kurių taip įsikibę jūs laikėtės visą gyvenimą ir kurių dėka Homo sapiens evoliucijos eigoje nevirto Canis lupus. Nes chaoso ir anarchijos akivaizdoje, paskutinėje vilties stotelėje, žmogiškoji prigimtis pagaliau parodo savo tikrąjį veidą, kuris mūsų kažkodėl tai nedžiugina.

„Aš skeptiškai vertinu visuomenėje sklandančias apokaliptines nuotaikas ir blaiviai žvelgiu į pasaulio pabaigą. Atvirai kalbant – aš netikiu tuo. Pasaulio pabaiga – lėtas tektoninis procesas. Kada nors ji tikrai ateis, bet mes su jumis jos tikrai nesulauksime. Todėl atsipalaiduokime ir džiaukimės gyvenimu“, – teigia romano autorė, prie kurios optimistinių linkėjimų mielai prisijungiame ir mes. Juk įvykus panašiai katastrofai – niekas nenori tapti viliojančiu taikiniu, tame makabriškame „velnio tire“…

Arnoldas Šatrauskas

„ – Tu geras žmogus. Girdi! Geras. Tiesiog dabar mes turbūt iš tiesų kaip tire. Visas šitas kelias, visa šita planeta kaip vienas didžiulis velnio tiras“.

Rusų rašytoja Jana Vagner gimė 1973 m. spalio 8 d. Maskvoje, mišrioje šeimoje. Jos čekė motina į Maskvą atvyko 60-taisiais studijuoti rusų kalbos ir literatūros. Besimokydama universitete ji ir susipažino su būsimu Janos tėčiu.

Būsimoji rašytoja mokėsi Rusijos valstybiniame humanitariniame universitete, kurį baigusi tapo vadybos magistre. Jana dirbo vertėja, žinių pranešėja radijuje, logistikos vadybininke. Darbo reikalais lankėsi daugelyje Afrikos, Europos ir Lotynų Amerikos šalių. Dabartiniu metu rašytoja su vyru, paaugliu sūnumi, trimis šunimis ir dvejomis „sunkaus charakterio“ žuvelėmis gyvena Maskvos priemiestyje, kaimiško stiliaus name.

„Patys geriausi dalykai mano gyvenime nutikdavo atsitiktinai ir be jokio pasiruošimo. Aš niekada nebuvau pogrindine grafomane, jaunystėje nerašiau eilių, nėra jokios kankinančios priešistorės mano biografijoje. Aplamai nelabai tikiu daugiamečiu sunkumų įveikimu. Jeigu tu visą laiką jauti pasipriešinimą, greičiausiai  judi neteisinga kryptimi. Paprasčiausiai vieną dieną staiga panorau rašyti“.

„Sukūriau internetinį tinklaraštį ir parašiusi įkėliau ten keletą savo tekstų. Visa kas nutiko po to – ne daugiau nei laimingų atsitiktinumų grandinė, iš kurių ir susidėjo mana maža, bet simpatiška „rašytojos karjera“. Kol kas į visa tai aš žiūriu gana atsargiai, iš šalies, nes patikėti visu tuo man dar yra ganėtinai sunku“.

„Žmonių susidomėjimas pasaulio pabaiga visada buvo ir bus. Prisiminkime biblinį Didįjį tvaną arba Apaštalo Jono Apreiškimo knygą („Ir štai, palšas arklys, o ant jo raitelis, kurio vardas „mirtis“; ir pragaras sekė paskui jį“). Žmonijos civilizacijų griūtis, katastrofa, apvertusi pasaulį aukštyn kojom – plati ir siaubinga tema, verta rimtų diskusijų. Yra ir keletas puikių knygų apie tai: Johno Wyndhamo „Trifidų dienos“, Cormaco McCarthy „Kelias“, Roberto Merle „Malevilis“.

„Tačiau tai, kas dabar vyksta su šiuo žanru – aš kalbu ne tik apie poapokaliptinę, bet ir apie fantastinę literatūrą aplamai – yra tikra tragedija. Mes beveik pasiekėme ribą, kuomet žodis „fantastika“ tapo keiksmažodžiu. Ir dėl to kalti bemaž visi: leidėjai, tiražuojantys neaiškiai suregztus klonus, autoriai, nesigėdijantys dalyvauti nykiuose serijiniuose projektuose, ir skaitytojai, pasirengę praryti visą šį subproduktą be druskos ir pipirų. Su visu tuo reikia kažką tai daryti – ir man atrodo, kad kažką keisti nėra labai sunku. Paprasčiausia reikia liautis „chaltūrinti“. Būtent tai aš ir pabandžiau daryti“.

„Negalėčiau tvirtinti, kad nesitikėjau, jog knyga bus skaitoma ir aptariama. Žinau, kad parašiau gerą istoriją. Tačiau kartais to nepakanka. Tad nuodėmė būtų skųstis. Profesionalios „Vongo ežero“ kritikos kol kas nėra labai daug, tačiau protingų žmonių parašytos recenzijos leidžia manyti, kad šią knygą jie vertina rimtai. Romanas papuolė į „НОС“ literatūrinės premijos „long list“ sąrašą. 2012 metų rudenį „Vongo ežeras“ buvo išleistas Švedijoje. Yra ir dar viena nuostabi žinia – pagal mano knygą bus kuriamas kino filmas“.

Janos Vagner debiutinis romanas „Vongo ežeras“ buvo išleistas čekų, slovėnų, lenkų, rusų, prancūzų, švedų ir lietuvių kalbomis. Kadangi rašytoja turi čekiško kraujo, tai jos motinos tėvynainiai nepraleido progos ir išleido knygą čekams artimesne Janos Vagnerovos pavarde.

Nuo čekų neatsiliko ir kaimynai lenkai. Dramatizmo vardan pakeitę taikų knygos pavadinimą šiurpesniu „Pandemija“, jie užkėlė tris romano herojus ant apleisto autobuso stogo, nors tokio epizodo knygoje visiškai nėra.

 

„Mane džiugina skaitytojų atsiliepimai – jų išties labai daug. Internetinėse parduotuvėse, rekomendaciniuose knygų šaltiniuose, tinklaraščiuose – neslėpsiu, aš seku visa tai. Galbūt tai toks debiutantiškas susižavėjimas – bet, atvirai kalbant, aš netikiu tais autoriais, kurie teigia, kad jiems nesvarbi kitų nuomonė. Nesąmonė. Žinoma, kad svarbi. Juk mes rašome ne dėl savęs. Ir kiekvienas neigiamas atsiliepimas tau skaudžiai sminga po oda, o kiekvienas teigiamas – tarsi kas nors tau paspaudė ranką ir pasakė „dėkui“. Beje, reikalingos ir vienos, ir kitos nuomonės“.

„Vongo ežere“ aš stengiausi išmesti visus šabloninius apokaliptinius vaizdus ir vietoj to bandžiau įtraukti skaitytoją į pačios istorijos vidų. Vietoj to, kad leisčiau jam eilinį kartą gėrėtis gražiais paveikslėliais, su kuriais jis negali susitapatinti ir dėl to išties išsigąsti, man, visų pirma, teko išsigąsti pačiai“.

„Kol rašiau knygą aš drebėjau kiekvieną minutę. Stengiausi maksimaliai „atgaivinti“ savo veikėjus. Ir man, ir skaitytojams mano herojai – ne plastikiniai komiksų personažai, o paprasti, pasimetę miestiečiai. Jie pastoviai klysta ir krečia kvailystes. Visas jų gyvenimas – visa kas jiems buvo brangu, negrįžtamai sudužo į šipulius. Jie neturi jokių išlikimo instinktų, kurių neturėtume ir mes su jumis, jei papultume į katastrofos epicentrą“.

Rusų autorės knyga savo tematika primena kitą sukrečiantį amerikiečių rašytojo Cormaco McCarthy romaną „Kelias“/„The Road“, 2007 m. laimėjusį garbingą Pulitzerio premiją. Jame pasakojama tėvo ir sūnaus išlikimo istorija, griuvėsiais virtusiame brutaliame pasaulyje, knibždančiame žmogžudžių ir kanibalų, banditų ir marodierių. Jame nėra vietos gėriui ir grožiui, atjautai ir žmogiškumui, o menkutę viltį palaiko tik abipusė jų meilė bei priešais nusidriekęs kelias. Kelias vedantis į niekur. Pagal šį romaną 2009 m. buvo sukurtas to paties pavadinimo kino filmas. Nuotr.: aktoriai Viggo Mortensenas ir jaunasis Kodi Smit-McPhee.

„Savo istoriją rašiau neturėdama nė mažiausio supratimo, kuo ir kaip ji baigsis, net – labai dažnai – to, kas nutiks sekančioje dalyje. Tarsi tai, kas netrukus įvyks, bus galima įžvelgti tik priėjus arčiau. Kartais būdavo neįmanoma greitai susidoroti su visa ta situacija ir tuomet aš darydavau pertrauką“.

„Romano dalis aš įkeldavau į tinklalapį vieną po kitos, ir labai gerai pamenu vieną komentarą, kuris mane tiesiog pribloškė: jūs ten palikote juos, priekaištavo man vienas skaitytojas, tiesiog kelio viduryje, ir dabar jie ten stovi ir laukia jūsų grįžtant. Visa tai buvo tiesiog neįtikėtina – neįtikėtina ir baisu“.

„Mes dažnai kartojame: „Man negali taip nutikti“. Mumyse slypi milžiniška inercija – mes išlepinti prabangos ir rūpinamės vien tik smulkmenomis. Bet kokia epidemija – tai tik laikraštinė „antis“, farmacijos kompanijų gudrybė, o katastrofos ir stichinės nelaimės vyksta tik kitame pusrutulyje arba kino ekranuose. Galbūt tai ir normalu. Juk mes negalime gyventi nuolatiniame pavojuje“.

„Parašiau itin kamerinę, beveik „hermetišką“ istoriją. Personažų nedaug, tad pagal galimybes stengiausi juos pavaizduoti kiek įmanoma skirtingesniais, nepanašiais vienas į kitą. Visų tų išgalvotų žmonių, kurie, beje, man tapo artimi ir suprantami, tarpe, būtinai turėjo atsirasti bent vienas idealistas. Juo mano romane tapo eilinis gydytojas. Nes pasaulio pabaiga jau savaime yra siaubingas dalykas ir paprasti žmogiškumo likučiai sparčiai išblės, jei kažkas tavo akyse jų nepakels aukštyn“.

„Aš netikiu „gerais“ ir „blogais“ žmonėmis. Kiekvienas mūsų skirtingu metu gali tapti ir vienu, ir kitu. Visi tie nepaaiškinami, nesavanaudiški veiksmai ir šalti poelgiai puikiai „sugyvena“ viename žmoguje. Man atrodo, kad mes vien tik dėl to skaitome knygas bei žiūrime gerus filmus, kad išsiaiškintume kaip tai veikia. Ir manau, jog niekada iki galo taip ir neišsiaiškinsime“.

2013 m. pasirodė romano „Vongo ežeras“ tęsinys „Gyvieji žmonės“/„Живые люди“, kuris galutinai užbaigė pirmoje dalyje pradėtą rašytojos makabrišką dėlionę. Jūsų dėmesiui – trumpa šio kūrinio anotacija:

„Įprasto pasaulio daugiau nebėra, jis susitraukė iki artimiausio namo sienų. Kas ten – gyvieji ar mirusieji, draugai ar priešai? Žmogus žmogui – išganytojas ar vilkas? Uždaroje erdvėje garsai darosi aštresni, spalvos ryškesnės, o emocijos pasiekia kritinį lygį. Pavydas, baimė, įniršis perauga patys save. Ar yra vilties meilei, švelnumui, kilnumui? Ana viename narve su tais, kurie jai brangiausi šiame pasaulyje, bet ir tie, kurių ji anksčiau vengė, irgi su ja. O tai jau asmeninė apokalipsė. „Apokalipsė pagal Aną“…

„Galbūt aš kiek ir rizikavau su šiuo knygos tęsiniu. Pirmoji knygos dalis buvo energinga „road story“ (liet. kelio istorija), tilpusi į dvylikos dienų kelionę iš Maskvos į vieną iš Karelijos ežerų, o antroji dalis apima pusės metų laikotarpį, ir joje viskas yra kiek kitaip: ir tempas, ir ritmas, ir aplinkybės. Bėgti jiems, mano vargšams, išgalvotiems žmonėms, nėra kur – jie užstrigo saloje, taigos vidurį, jie nemyli vienas kito, nemoka gyventi susispaudę petys petin, nemoka kęsti alkio, žiemoti – bendrai paėmus jų laukia aibė problemų ir iki pabaigos – dabar išties iki galutinės pabaigos – deja, nukeliaus ne visi“.

„Romano, kaip literatūrinio kūrinio charakteristikoje man buvo pateiktas štai toks reikalavimas: būtina personažų charakterių evoliucija. Nėra evoliucijos – nėra romano. Tad romano tęsinyje savo iškankintiems herojams aš surengiau tikrą evoliucinį išbandymą. Todėl antroji knyga yra žymiai baisesnė ir negailestingesnė, tačiau neblogesnė už pirmąją. Bent aš tikiuosi“.

„Aš skeptiškai vertinu visuomenėje sklandančias apokaliptines nuotaikas ir blaiviai žvelgiu į pasaulio pabaigą. Atvirai kalbant – aš netikiu tuo. Pasaulio pabaiga – lėtas tektoninis procesas. Kada nors ji tikrai ateis, bet mes su jumis jos tikrai nesulauksime. Todėl atsipalaiduokime ir džiaukimės gyvenimu“, – teigia romano autorė, prie kurios optimistinių linkėjimų mielai prisijungiame ir mes. Juk įvykus panašiai katastrofai – niekas nenori tapti viliojančiu taikiniu, tame makabriškame „velnio tire“…