Page 96 - Pivasiunai_maketas_mazos_kokybes

Basic HTML Version

96
Kad vaikų susilaukdavo žmonės, kurie ne-
turėdavo, – jau sakiau. Atvažiavo kartą iš Kau-
no keturios jaunos šeimos: trys – gydyto­jų,
viena – inžinierių. Palydėjau į bažnyčią, pasi-
meldėm. Paskui sakau, dabar sukalbėkimMari-
jos litaniją, kad jums Dievas dar po vieną vaiką
pridėtų. Aišku, tada visi pasišypsojo, bet paskui
trys šeimos ir susilaukė po vieną naujagimį, o
ketvirtoji – net dviejų. Tik po metų ir sužino-
jau, kai atvažiavo krikštyti… Du, rodos, pats ir
krikštijau, o atvažiavo tai visi su visais vaikais.
Tikrai įdomu, kad daug malonių su vaikais ir šeima susiję. Viena mergaitė
praregėjo, kita pasveiko nuo epilepsijos. Labai pavyko širdies operacija tokiam
berniukui (dabar jau jis pats gydytojas). Tą operaciją atlikęs Vytautas Jonas Sir-
vydis prieina prie mamos ir sako: „Kokioj bažnyčioj meldeisi, kad taip lengvai
padariau operaciją, nors atrodė, kad reikės dviejų, o užteko ir vienos?“
Kadaise, kai atvykau į Pivašiūnus, svarbiausi čia būdavo dveji atlaidai. Žolinė
rugpjūtį ir Šilinė (Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo) rugsėjį. Kol Šili-
nės atlaidų tradicija nebuvo atgijusi Trakuose, mes labai iškilmingai švęsdavo-
me rugsėjo 8-ąją. Dabar dažniausiai jie ir vadinami „Trakinės“ atlaidais. Žodžiu,
tradicijas reikia ir kurti, ir palaikyti. Be gero organizavimo ir atsidavimo nebūtų
atgijęs pamaldumas ir Trakuose.
Man pradėjus klebonauti, Žolinė Pivašiūnuose būdavo švenčiama 1–3 die-
nas. Iš pradžių net ne visi parapijiečiai ateidavo į atlaidus. Tik jau vėliau net ko-
lūkio pirmininkas leisdavo tomis dienomis nedirbti… O paskui nežinia iš kur
kilo mintis pradėti švęsti Ėmimo į dangų aštuondienį. Kun. doc. dr. Pranciškus
Tamulevičius atostogavo Pivašiūnuose kelias vasaras iš eilės, ir aš, nutaikęs progą,
paklausiau jo, ar nebūtų galima tai daryti? Iš karto neatsakė nieko, bet paskui
pratarė: „Gal, žinai, bandyk.“ Ir ėmėme švęsti aštuondienį per Žolinę be jokių
ten leidimų, be nieko... Melstis žmonių ateidavo po vieną, po du, kartais ir nė
vieno nebūdavo, bet tai tik pirmais metais. Antrais metais jau susirinkdavo dau-
giau, nes daugiau tikinčiųjų sužinodavo. Per tą aštuondienį kalbėdavom rožinį,
išstatydavom Švenčiausiąjį ir rengdavome adoraciją prieš Mišias. PoMišių – pro-
cesija. Visa tai jau vykdavo apie 1985–1986 metus.
1987 m. žmonių ėmė daugėti, ir mes nesiliovėm rengti aštuondienio, kad
ir sunkiai, nerasdami kunigų. Oficialiai jų niekas neskirdavo pagalbon, todėl
Žolinės atlaidai.
Zitos Stankevičienės
1990 m. nuotrauka