Basic HTML Version
95
tai patvirtino)
Čia miniu tai tik dėl to,
kad jaunoji karta ir mes patys atsispirtu-
me pagundai romantizuoti arba selekty-
viai prisiminti praeitį ir visus be išimties
traktuoti kaip istorinio laiko aukas. O juk
Bažnyčia pirmiausia moko atsiliepti į sa
vo sąžinę ir rinktis tiesą. Tą pat skelbia ir
Lietuvos globėjas šv. Kazimieras: Geriau
mirti, negu susitepti. Šio tiesos troškimo
Lietuvos tautai ir linkiu.
Neilgai trukus kartu su seserimi Asta iš
Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos surašėme maldelę. Išsakiau viską, ką
norėjosi išreikšti, o ji sudėliojo tai patrauklia kalba. 1989 m. gruodį per Kū-
čias šios maldos juodraštį parodžiau vyskupui Juozapui Matulaičiui: Ar galima
pradėti skaityti? Vyskupas leido. Su šiuo aprobuotu tekstu atspausdinome Pi-
vašiūnų Marijos paveikslėlių. Tačiau nėra jokios abejonės, jog Ji, Pivašiūnų Ma-
rija, ir be vainikavimo
visada
traukdavo žmones savo mistika, savo nuoširdumu.
Žmonės vis rinkdavosi ir rinkdavosi prie to paveikslo... Prieš Mišias, kaip Pulkim
ant kelių, būdavo giedama giesmė PivašiūnųMarijai (šiai giesmei jau koks šimtas
metų
). Tikrai didžiuliai būriai žmonių eidavo keliais aplink bažnyčią, kaip Šilu-
voj, galima sakyti. Prieš Mišias ir kitu laiku, visą vasarą taip.
Daug nuostabių pagijimų būta, kaip liudija ir votai. Daug malonių gauta
per vaikus: vieniems jie pasveiko, kitiems pagaliau gimė. Deja, kuo didesnis pa-
gijimas, tuo mažiau žmonės norėdavo tai liudyti. Spausdinto, užrašyto žodžio
baimė mūsų istorijos dalis
Todėl ir pagijimų bei votų dovanojimo intencijų
nepavyko registruoti: visi bijodavo tų užrašymų, nieko kunigėliui išvis nepasa-
kydavo arba tik puse lūpų prasitardavo. Tik nešdavo votus kaip padėkas, ir tiek.
Kai kuriuos aš pats kabindavau, bet būdavo ir slapčia atnešamų ir pakabinamų
kokių aukso žiedelių, kuriuos dar ne iškart ir pastebėdavai.
Viena moteris atnešė naują komuninę taurę. Yra auksinių, sidabrinių širde-
lių. Žiedus, karolius atnešdavo. Vienus, labai prašė, pakabinom prie Marijos.
Įvairių fizinio pasveikimo malonių žmonės patirdavo: dėkojo, kad kojos pagijo,
ir net kad regėjimą atgavo. Bet
visų nuostabiausias, svarbiausias dalykas yra,
kai nuo žmogaus širdies akmenys nusimeta, kai dvasios srity pagyja. Tai yra di-
džiausi dalykai. Būdavo, atsiverčia tikėjime, ir paskui su visa šeima atvažiuoja pa-
simelsti, padėkoti prie Dievo Motinos. Man atrodo taip: kas ko prašė, visi gavo.
Kardinolas Vincentas
Sladkevičius
vainikuoja Pivašiūnų
Švč. Mergelės Marijos
paveikslą popiežiaus
Jono Pauliaus II
karūnomis.
Kauno miesto muziejaus
1988 m. nuotrauka