Page 94 - Pivasiunai_maketas_mazos_kokybes

Basic HTML Version

94
Lietuvos vyskupai, iš Vilniaus – prelatas Algir-
das Gutauskas. Atvažiavo visi 12 valandą. Pasiti-
kau juos, ir kopėme į kalnelį. Aišku, vainikavi-
mo Mišioms vadovavo pats kardinolas. Aš pats
tiek jaudinausi, kad ne viską atmenu, bet tik­rai
žinau, kad Mišių pradžioje buvo procesija, per
kurią nešėme popiežiaus dovanotą Marijos vai-
niką. Visos iškilmės atrodė maždaug taip: pra-
džia – bažnyčioje, paskui – karūnų šventinimas
prie Marijos paminklo lauke, procesija su labai
daug pasipuošusių mergaičių, bažnytinių vėlia-
vų, kaip jau minėjau, taip pat ir tautinių trispalvių…
Per Mišias po Evangelijos Sladkevičius užkabino karūnas. Pamenu, kaip
pirmąją pasistiebęs jam padavė kun. Aliulis. Kardinolas tada jau buvo garbaus
amžiaus, o paveikslas – aukštai pačiame presbiterijos centre. Kūdikėlio Jėzaus
galvutė – dar prieinamame aukštyje, o norint pasiekti Švenčiausiosios Mergelės
veidą, reikėjo aukštai iškelti rankas. Vasara, tvankuma…Nelengva nei vainikuo-
jančiajam, nei susirinkusiesiems. Per Mišias – ypač gražios giesmės, iškilmin-
gi maldavimai. Pabaigoje – Marijos litanija ir Vainikavimo akto pasirašymas
bažnyčios viduje. Po visų sveikinimų ganytojams dar sugiedota tautiška giesmė.
Ir jaunimas sugiedojo atskirą sveikinimą su žodžiais Marijai: „Nepalik, nepalik
niekada, mus nuvesk į laisvą rytojų…“ Netikėjome dar tada, kad jau 1989 m. at-
gausime Vilniaus katedrą…
Tikinčiųjų buvo labai daug. Žinia apie vainikavimą keliavo iš lūpų į lūpas,
nors kitose bažnyčiose niekas neskelbė. Bijojo. (Vėliau „Jaunimo gretose“ bus
išspausdinta, kad buvo susirinkę 60 tūkstančių.) Visos kapinės pilnos žmonių,
bet visi tokie geranoriški, jokių piktumų, jokių nesusipratimų… „Nebausk čia
susirinkusių paprastų žmonių, nė vienos skylutės nedurk techniniame talone, –
Dievas jums atlygins“, – buvau prašęs Grigaravičių. O tas labai nustebęs liko, kad
tiek žmonių, ir nė vienos avarijos. Sakė, kad porai gal ir derėjo baudą skirti, tokie
labai jau įžūlūs buvo… „Bet pamaniau, kad tau prižadėjau, ir nenubaudžiau.“ Bu-
dėjo ir greitoji pagalba, mano prašymu, paskirta valdžios už dyka. O paskui – jau
tik vaišės koplyčioj prie klebonijos, kuriose svečiai stiprinosi dviem pamainomis.
Šimtas žmonių už stalo – tokia vainikavimo detektyvo pabaiga.
Tiesa, Pivašiūnų žemės ūkio valgykloje skaniai sau užkandžiavo valdžios lė-
šomis ir tas beveik pusšimtis Bažnyčią persekioti užverbuotų vyrų (virėjos vėliau
Kardinolas Vincentas
Sladkevičius su
popiežiškosiomis
karūnomis paveikslo
vainikavimo dieną.
Kauno miesto muziejaus
1988 m. nuotrauka