Basic HTML Version
97
Mišias aukodavom daugiausia vakarais. Tada kiek pajėgdami atvažiuodavo į
talką kunigų iš Daugų, Alytaus, Butrimonių ir Dusmenų, (kiek mažiau iš toli-
mesnio Onuškio), o pradžioje ir jų nebūdavo. Galima sakyti, kad aštuondienio
praktika galutinai įsitvirtino po vainikavimo. Kiek naujų žmonių, kiek piligrimų
pasipylė! Žinoma, daug čia prisidėjo Sladkevičiaus dėmesys ir rūpestis. Jis iš ti-
krųjų labai mylėjo Pivašiūnų Mergelę ir dažnai ją lankė. Jis be paliovos kartoda-
vo, kad Marijai turime dėkoti už tai, jog lietuvių tauta ištvėrė priespaudą, jog vis
dažniau spaudoje pasirodo tiesos žodis. Jis nesiliovė kartojęs: Istorija rodo, kad
niekam ir niekad laisvė nebūna padovanojama, bet [
] žmonės ir visuomenė
turi patys imti elgtis kaip laisvi.
3
Pivašiūnai tapo atgijusia Dzūkijos dvasine sostine. Vis daugiau žmonių susi-
renkant per atlaidus, eini, būdavo, per šventorių, ir tiesiog apima palaima: visų
žvilgsniai pamaldūs, visų nuotaika gera. Marija mokėjo ir moka sukviesti ir pa-
guosti tuos žmones. Ir vis dar guodžia Ji, Nuliūdusiųjų Paguoda.
Užra š ė
Rūta Lazauskaitė