Page 89 - Pivasiunai_maketas_mazos_kokybes

89
suta­pimą spontaniškai priėmė beveik kaip provokaciją. „Ką čia susigalvojai?“, –
klausia. Kad paveikslas kildinamas iš tos pačios Efezo vyskupijos, patikėjo, tik
kai knygą atverčiau su paliudijimu. Ką gi, sakau, teks rašyti antrą prašymą ir
adresuoti Kunigų tarybai. „Nerašyk, nerašyk, pats perduosiu…“ Kitą dieną, an-
tradienį, Tarybos posėdis. Keturioliktą klausimą iš dienotvarkės svarstant, vys-
kupas Sladkevičius ir sako: „Turiu keistą vieno kunigo prašymą – DievoMotinos
paveikslui karūnos.“ Taryboje – mažiausiai dešimt kunigų, bet tik vienas kun.
Hiliaras Misiūnas, jau garbaus amžiaus vienuolis marijonas stojo už Pivašiūniš-
kę, sakydamas: „Oi, kokia gera ir šventa mintis!“ Jis taip pat priminė, kad vien
1987 metais Lenkijoje vainikuota dešimt paveikslų.
Tad Sladkevičius ir surašė naują raštą popiežiui, jau nuo savęs, o po to viskas
vyko jau nuostabiu greičiu. Buvo numatytas jo vizitas Romon. Taip jau sutapo,
kad dar tą patį antradienį vyskupas – traukinyje, trečiadienį – jau Maskvoje, o
iš ten – į Romą. Ketvirtadienį – pas popiežių, o penktadienį rytą po įprastinių
ankstyvų 7 val. Mišių kviečiasi Šventasis Tėvas pusryčių visus atvykusius Lietu-
vos vyskupus ir sako Sladkevičiui: „Švč. Marijai vainiką jau pasirašiau.“ Pasiso-
dino jį šalia, tam net valgyt nedrąsu. O čia dar popiežius sako skiriąs jį primu
Lietuvon. Visą tai Sladkevičius man pats su tikru džiugesiu papasakojo. Tačiau
ne iškart po kelionės į Romą, o… gerokai vėliau, jau net po paveikslo vainikavi-
mo. O tuo metu, kai grįžo… Tyla viešpatavo. Šiaip, būdavo, vyskupas grįžta iš
Vatikano, tą pačią dieną 20–30 kunigų suvažiuoja, apstoja ratu ir džiaugiasi kaip
vaikai naujienomis, įspūdžiais iš Romos. O dabar jau dvi savaitės praėjo, ir vis
tylu. Nebeiškentęs pats važiuoju pas vyskupą į Kaišiadoris... Jis gyveno tokiam
mažam namely Kęstučio gatvėje, dabar ji vadinasi Sladkevičiaus gatvė. Sako jis
man, – vainikuoja Mariją, bet…Maskvoj viešbuty dingo vainikavimo raštas. Dar
baltiniai kunigiški (neįsivaizduoju, ką eiliniam grobikui su tokiais specifiniais
drabužiais veikti…), keli laikrodukai. Geras vagis vagia tik pusę, pasak priežo-
džio. Betgi lotyniškai tas vagis kažin, ar mokėjo, o šitoks atsitiktinumas: skyrimo
Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininku raštas išliko, o vainikavimo – din-
go... O gal tai lemtingas sutapimas, gal antrasis raštas lagamine giliau įkištas gu-
lėjo? Bet visa tai, kol gėrė arbatos stiklinę bufete, spėjo įvykti…
Ką gi, aš nusiminęs, vyskupas sutrikęs. Klausia, ką dabar darysim. Drąsinu:
„Rašykim į Romą atvirą laišką, juk kelionėse visko pasitaiko. Atsiprašykim ir
praneškim, kad kelionėje dingo keletas daiktų ir… pats vainikavimo raštas.“ Po
poros savaičių, gal ir po mėnesio, ateina dublikatas to rašto, kad Pivašiūnų Ma-
rija vainikuojama. Gauta, kaip pridera: apaštališkasis laiškas antspauduotas, ir