Basic HTML Version
88
bet prie kažkokios koplyčios. Tada išdrįsau rimtai pagalvoti apie popiežišką-
ją karūną Pivašiūnams
Tuo metu visoje Lietuvoje buvo tik keturi vainikuoti
Marijos paveikslai.
Su šia mintimi nuvingiavo mano keliai pas kunigą Vaclovą Aliulį MIC. Tai
buvęs mano dėstytojas seminarijoje, dėstė dogminę teologiją ir kt. Susidraugavę
buvome, be to, į Pivašiūnus buvo atitekėjusi jo sesuo, ir jis kelias vasaras atvažinė-
davo pas mane atostogauti. Pas seserį dažnai nueidavo, bet gyvendavo pas mane.
Atsitiko taip, kad 1987 m. rugpjūtį atostogaudamas pas mane paliko marškinius.
Tad aš, reikalų Vilniuje turėdamas, vis bandydavau jį susirasti ir grąžinti. Susita-
riame lauks, ir aš atiduosiu jam tuos marškinius
Bet vis keistai prasilenkda-
vome. Galiausiai sausio mėnesį susitikome
Gyveno jis netoli Šv. Petro ir Povilo
bažnyčios. Sakau, turiu tokį keistą prašymą, gal išjuoksit mane, o gal ne
Mat
noriu, sakau, rašyti prašymą dėl Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslo vainikavi-
mo. Padėkit, nežinau, kaip čia veikti. Valgėm sriubą tuo metu. Jis tučtuojau
atstūmė lėkštę nuo savęs, ir beregint sėdo rašto kurti: Tokį daiktą reikia rašyt
greitai, kol sakiniai neišgaravo! Dar pajuokavo: Pabandysiu vienu sykiu, va-
dinasi, be juodraštinio varianto ir vėlesnių taisymų. Gyvenime dar tokio nesu
rašęs, pagavo ir jį vainikavimo idėjos dvasia. Tuo raštu Sladkevičių buvo pra-
šoma tarpininkauti, siekiant leidimo vainikuoti. Tekstas buvo paprastas: Jūsų
Ekscelencija
nuolankiai prašome
pagal galimybes
kad Dievo Motina būtų
pagerbta
atsižvelgiant į paveikslo maloningumą, vykstančius pastovius mažes-
nius ir didesnius stebuklus. Šiais laikais tokiu atveju galėčiau rašyti popiežiaus
nuncijui, o tada tik šitaip.
Grįžęs į Pivašiūnus, rodau altaristui kunigui Kaušylai (jis, grįžęs iš tremties
ir dvi dešimtis metų buvo klebonavęs Bagaslaviškyje, nuo 1986 m. gyveno Piva-
šiūnuose, kurių labui šitiek daug nuveikęs). Permetė akimis
Sako: Darykim!.
Aliulis buvo reagavęs palankiai, bet iš altaristo Kaušylos išgirdus tokius žodžius,
jau man ir pačiam ėmė rodytis, kad planas geras ir ne per drąsus. Kaušylos padrą-
sinimas (Viskas bus gerai!) tikrai buvo lemiantis. Vieną kitą žodį pataisę, tekstą
perrašėme, abu pasirašėme ir uždėjom antspaudus. Taip prasidėjo vingiuota ir
permaininga dangiškosios Motinos paveikslo vainikavimo istorija
Pivašiūniškė Marija pietietė, juodbruva, iš Mažosios Azijos, Efezo vysku-
pijos (iš ten ir apaštalas Jonas). Pamenu, pirmadienį įteikiu kardinolui prašymą.
Šis labai stebisi: Aš to paties titulo! Koks sutapimas: jis nei Kauno, nei Kai-
šiadorių vyskupas ordinaras, o
Efezo titulinis vyskupas! Tos pačios vyskupi-
jos, kaip ir Pivašiūniškė Marija! Iki tol Sladkevičius to nežinojo, ir tuo metu šį