Basic HTML Version
87
Artimiausioje geležinkelio stotyje Marcinkony-
se kažkam pavyko juos išlaipinti ir paslėpti
(Marcinkonių bažnyčioje jie pakabinti vėliau).
Grąžinti negrąžino, bet vis tiek smagu, kad ne
sunaikinti. Kad netapo patrankomis
O Piva
šiūnuose atsidūrė vienas varpas iš Lydos. Kitas
keistas dalykas po varpinės gaisro (kunigo
Aleksandro Alkoviko laikais) ant bažnyčios fron
tono likusios aprūkusios dėmės prasišviesdavo
ir po kelinto nudažymo! Tik visai neseniai, ar
ne ketvirtą kartą perdažius, jos galutinai išnyko.
Kaip jau minėjau, aplinką tvarkyti teko grynai parapijiečių jėgomis, iš val-
džios nieko neprisišauksi. Tačiau vėlgi netikėtai 1987 m. atvažiavo kažkuris
ministras. Sako jis savo padėjėjui: Rašyk viską, ką klebonas sakys. Tai ėjau per
miestelį ir rodžiau pirštu. Taip atsirado asfaltas ir cementuoti takai Pivašiūnų pa-
rapijoje. Kitas tų metų stebuklas kad buvau išleistas į Romą, į Lietuvos Krikšto
jubiliejaus 600 metų sukakties minėjimą. Devyni kunigai išvykome atstovauti
Lietuvai. Popiežius apmokėjo šį mūsų vizitą, bet jo dvasinė vertė neįkainoja-
ma. Dvi savaites išbuvome! Buvo birželis, jau gana karšta. Bet šventiška nuotaika
ir nauja patirtis, ištrūkus iš sovietijos, nustelbė visa. Man tai buvo ir proga paga-
liau susitikti su mamos broliu kunigu Dominyku Kenstavičiumi, pasitraukusiu
į Vokietiją 1944 m. Susitikom su dėde, prisibendravom, daug kur kartu prisi
vaikščiojom, galima sakyti, visas dienas praleidom kartu.
Bevaikštinėjant po Romą, kažkaip visos vainikuotosios Marijos vis krito į
akis, o dar labiau į širdį. Mąsčiau, kokia Dievo dovana, kad aš, Sibire augęs, iš
taigos staiga patekau į Romą
Bedėkojant dingtelėjo mintis: Kaip būtų gerai,
jei Dievo Motiną vainikuotume Pivašiūnuose! Taip ir įkibo ta mintis ir nebe-
paleido. Tiesa, jau kokiais 1984 m. iš kitos parapijos buvo atėjusi nepažįstama
moteris ir klausė manęs, kodėl aš Marijai vainiko neprašąs. Lyg gėdino mane, lyg
priekaištavo. Kas iš to, kad tas noras gražus ir širdį virpinantis... O į ką kreiptis,
ko imtis man, menkam kunigėliui? Kaip ir visa visuomenė, taip ir religinė ben-
druomenė buvo susiskaldžiusi, nežinojome, kas kam dirba, o čia dar 1986 m.
neaiškiomis aplinkybėmis žuvo kunigas Juozas Zdebskis
(Belieka tikėtis, kad
auganti karta neužmirš savo krašto istorijos, nepatingės atsiversti
Lietuvos Ka-
talikų Bažnyčios kronikos
liudijimų
) Žodžiu, paskui kažkaip viskas pasimiršo,
iki Romoj sustojau prie vainikuoto Marijos paveikslo. Nepamenu tiksliai, kur,
Kun. Vytautas
Kazimieras Sudavičius
audiencijoje pas
popiežių Joną
Paulių II Vatikane
Lietuvos Krikšto
600 metų
jubiliejaus proga.
Kun. Vytauto Kazimiero
Sudavičiaus archyvo
1987 m. nuotrauka