Basic HTML Version
86
teko pradėti rūpintis ir elektriniu šildymu. Tada aikštę visą išgrindėm, vien prieš
bažnyčią apie 600 kvadratinių metrų. Pašiltinome bažnyčios stogą (dėjome
akmens vatos virš lubų). Pats bažnyčios pastatas net sovietų okupantų akimis
šiokia tokia vertybė, tačiau iš valdžios į remonto darbus vis tiek nieko neprisi-
šauksi
Bet buvo toks nuostabus dalykas paprašai, ir žmonės ateina į talką.
Manau, tai vis veikė Pivašiūnų Dievo Motinos meilus, prie savęs traukiantis
žvilgsnis. Ir nagingų projektuojančių žmonių vienas kitas atsirasdavo, ką jau kal-
bėti apie nuolatinius kasdienius pagalbininkus. Ogi kiek darbščių rankų kasmet
vainikus atlaidams pindavo!..
Prieš kun. Černą buvo daug kas bažnyčioje auksuota, didelė dalis interjero
paradinės pusės: Kryžiaus kelio stotys, paveikslo rėmai, angelai ir kt. Taip pat
šventovės gražinime daug nuveikė kunigas Jonas Kaušyla, klebonavęs 1940
1951 m. Jo laikais ir didžiojo altoriaus arkadoje įmontuotos raidės MARIJA
MŪSŲ MOTINA, padidinti langai, pastatyta varpinė (gaila, sudegė
). Ir laip-
tai pas Mariją kopiantiesiems įrengti Kaušylos rūpesčiu, taip pat turėklai, apšvie-
timas šventoriuje. Rinkliavos nebuvo blogos, tad ir auksavome. Kokius ketverius
metus vykdavau pirkti aukso folijos (į Rusiją), ir samdyti žmonės darbuodavo-
si. Nuolat reikėdavo išmanančių restauravimo, projektavimo darbus, techniką,
ypač garso. Tiesiog nesinori prisiminti, kiek privargta su tais mikrofonais per
atlaidus
Iš vakaro veikia, dieną nebe. O nuo įgarsinimo per atlaidus juk šitiek
priklauso: žmonių masė susirenka, į bažnytėlę tik nedaugelis telpa
Pamenu, tvarkėme altorius. Ateina vietinis LSSR saugumo viršininkas ti-
krinti, ką čia veikiam. Sakom, laiptai sugedo, žmonėms pavojus. A, tada dirb-
kit. O mes, kunigo Pranciškaus Tamulevičiaus brolio, architekto, konsultuoja-
mi, su meistru Jonu Jakubausku iš Varėnos tuokart nemažai paplušėjome, po
Marijos paveikslu altorių įrengdami. Iš vienos pusės buvusias duris nuėmėm,
padarėm laiptus ąžuolinius, ąžuolines grindis, ąžuolinį altorių ir tabernakulio
metalinį seifą. Šiek tiek pakeitėme didžiojo altoriaus erdvinę įrangą. Po teisybei,
labai daug meistro Jakubausko rankų darbo įdėta Pivašiūnuose
Aišku, pasitaikė ir klaidų tvarkant. Pavyzdžiui, votams kabinti šoniniai sky-
dai, aptraukti aksomu, atrodo gražiai ir labai reikalingi. Bet po jais plokštė, į
kurią baisiai sunku įkalti vinutes. Dabar gaila ir apmaudu, bet tada tiesiog netu-
rėjau paprastų lentų
Apskritai kalbant, keisčiausių dalykų nutinka ir žmogaus, ir parapijos gy-
venime. Juk Pivašiūnų bažnyčia tris kartus iki pamatų sudegusi, o paveikslas
išlikęs. Varpai 1914 m. nukabinti ir vežti į Vokietiją, o ten turėjo būti išlydyti.