Basic HTML Version
85
Mūsų tautos šaknys religinis gyvenimas
1
Mano kelias į Pivašiūnus iš Merkinės. Buvo taip. Po Šv. Roko atlaidų atvykstu
pas vyskupą Sladkevičių atsiskaityti, pranešti apie suteiktus sakramentus ir visa
kita, o jis ir sako: Iškeliu tave. Buvau dar tik antrus metus Merkinėje, todėl
sprendimas man netikėtas, staigus atrodė. Betgi sovietų religinių reikalų tarybai,
matyt, neįtiko vyskupo sumanymai dėl naujų vietų kunigams. Ką gi, paskyrimas
gerokai užsitęsė
Vyskupas minėjo Butrimonis, o išėjo Pivašiūnai. Tik spalio 3 d. pakeičiau
kleboną Antaną Černą. Tai buvo didelis posūkis gyvenime, kad ir įvykęs visai
man nesitikint. Net apie dangiškąją Pivašiūnų Dievo Motiną prieš atvažiuoda
mas visiškai mažai žinojau. Bet argi Dievo keliai žinomi?.. Buvau dar jaunas ku-
nigėlis, paprastas, o vieta labai aukšta. Ne ta prasme, kad ant kalno, ne
Piva-
šiūnuose visada būdavo tokie, sakytume, kilmingi kunigai. Tokie nusipelnę, kaip
Nepriklausomybės akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis. Žodžiu, neeilinė
parapija. Bet priėmė mane parapijiečiai nuoširdžiai, ramiai kažkaip. Stojo kuni-
giška kasdienybė: Mišios ir išpažintys, laidojimai, krikštai.
Na, o paskui, nė nežinau, kaip, pamažu prasidėjo visokie darbai prie bažny-
čios. Tik tą pirmą rudenį nieko nepadariau, o kitais metais pradėjau sukti galvą.
Iki manęs gerokai padirbėjęs buvo kunigas Antanas Černa. Tvarkytas stogas ir
altoriai, atnaujinti liturginiai reikmenys. Ir grindys naujai sudėtos. Su grindi-
mis labai daug vargo, bet taip jis ten padarė tvarkingai ir gerai, kad po šiai
dienai jos tebesilaiko. Kadangi ant kalno šalta ir vėjuota, sudėjau antrus langus,
mons . V ytautas K az imi er as Sudav ičius
Dangiškoji Pivašiūnų
Motina Marija