Basic HTML Version
81
Baltramiejus [žr. p. 185] nutapytas remiantis Pranciškaus
Smuglevičiaus šio pavadinimo kūriniu iš Vilniaus katedros
apaštalų atvaizdų ciklo, tik šventasis čia pagrakštintas, erd-
vesniame fone. Tai dar vienas dokumentuose nefiksuotas
tapybos kūrinys, stilistika, koloritu ir tapybos maniera pa
našus į altorinius šv. Benedikto bei šv. Juozapo paveikslus
ir preliminariai sietinas su anksti mirusiu jų autoriumi.
Kitus šventuosius vaizduojančių kūrinių nedaug. Apie
1832 m. iš uždarytų bažnyčių, be minėtojo Apreiškimo, į
Pivašiūnus pateko dar du gana ypatingi klasicizmo stiliaus
tapybos kūriniai: Pranciškaus Smuglevičiaus Šv. Anup
ras (1832 m. gautas iš Aukštadvario dominikonų bažny
čios, o dabar saugomas Kaišiadorių vyskupijos kurijoje) ir
nežinomo dailininko Šv. Stanislovas. Jie abu jau nuodug-
niai aptarti?
113
. Celestinas Soroka šv. Anupro paveikslą iš
bažnytinės vyresnybės galėjo išprašyti kaip senųjų vienuolijų itin gerbto šventojo
atvaizdą ir menišką Pranciškaus Smuglevičiaus kūrinį?
114
. Ne tokio talentingo
dailininko tapytas šv. Stanislovo paveikslas [žr. p. 176177] taip pat vertingas
XVIII a. paskutinio ketvirčio ankstyvojo klasicizmo stiliaus tapybos pavyzdys,
išsiskiriantis impozantiška Piotroviną prikeliančio šv. Stanislovo figūra. Iš pirmo
žvilgsnio įprastos ikonografijos paveikslas įdomus tuo, kad jame pavaizduotas
šventasis labai panašus į netoli Senųjų Trakų gimusio Mogiliavo arkivyskupo
Stanislovo Sestšencevičiaus portretą ir, kaip teigia dr. Marija Matušakaitė, yra šio
dvasininko užsakytas šventojo globėjo atvaizdas, paslėpta forma įamžinantis šio
kūrinio aukotoją nežinomai bažnyčiai.
Įdomus ir Lietuvoje labai retas (dabar Birštono sakraliniame muziejuje sau-
gomo) nedidelio aliejinio paveikslo, vaizduojančio šv. Konstantino Didžiojo
krikštą, siužetas [žr. p. 179]. Kompozicijos centre nutapytas apsinuoginęs im-
peratorius seniesiems amžiams būdingoje apskrito baseino formos krikštykloje.
Sakramentą teikia popiežius, asistuoja kunigas, diakonai, pasauliečiai, budi du
kareiviai, kurių vienas laiko skeptrą ir karūnuotą skydą su liūtų profiliais. Pa-
simokiusio Lietuvos XIX a. antros pusės dailininko primityvokai, bet spalvin-
gai ir nuotaikingai pagal nenustatytą pavyzdį nutapytas paveikslas yra vienas iš
kelių, neminimų bažnyčios dokumentuose. Tačiau tai, kad sutampa Vladislovo
Konstantino Lodziaus bei krikščionybės Romos imperijoje įteisintojo vardai
ir tai, kad paveikslo dydis atitinka po Pivašiūnų bažnyčios sakykla esančios
Procesijų
altorėlio fragmentas
su šv. Izidoriaus
paveikslu.
Aloyzo Petrašiūno
2005 m. nuotrauka