Basic HTML Version
76
Nežinomos kilmės paveikslas Jėzus, vainikuotas erškėčiais [žr. p. 178] vei
kiausiai patekęs iš kieno nors dvaro: kitoje drobės pusėje esama privatiems rin-
kiniams būdingo lotyniško įrašo apie jo tariamą kilmę ir 1768 m. datos. Žymaus
tapytojo ir garsios galerijos (
ex Rafaeli de galeria Vaticana
) vardai, turintys padi
dinti šio paveikslo vertę, yra paveikslo pardavėjo arba savininko triukas, adresuo-
tas dailės neišmanantiems žiūrovams. Niūraus kolorito ir flamandiškos manieros
paveikslas visiškai nepanašus į Rafaelio kūrinius. Jis labai patamsėjęs, pertapy-
tas, ir tik restauravimas padėtų atskleisti, ar ir XVIII a. data melaginga, ar tikra.
Vis dėlto Pivašiūnų bažnyčioje atpirkimą ir išganymą nuo seno primena
ne tik Kančios vaizdai, bet ir šviesios nuotaikos Marijos su Kūdikėliu paveiks
lai. Vėliau Jėzaus temą bažnyčioje praplėtė dar kitokie vaizdiniai, pavyzdžiui,
minėtoji didžiojo altoriaus frontoną papuošusi Dievo Avinėlio Jėzaus aukos
ir Eucharistijos simbolio figūra. Velykų apeigoms naudojama Prisikėlusiojo
skulptūrėlė XIX a. devinto dešimtmečio Lietuvos (Vilniaus) dailės dirbtuvių
meistrų dirbinys. XX a. pr., kaip ir daugelyje Lietuvos bažnyčių, Pivašiūnuose
atsirado naujas kalėdinį Įsikūnijimo stebuklą vaizduojantis reikmuo kerami
nių figūrėlių Prakartėlė. 1931 m. merkiniškis P. Dzidzevičius mėgėjiškai, tačiau
kruopščiai nutapė du Švč. Jėzaus Širdies paveikslus?
97
.
Šventieji Viešpaties sekėjai ir angelai
Jėzaus šventųjų sekėjų atvaizdų istorijos ir jų paveldo aptarimą verta pradėti ti
tuliniais ir benediktinų ordino šventaisiais. Senosios bažnyčios Švč. Mergelės ir
Šv. Benedikto titulai atitiko ją globojusios vienuolijos puoselėtą pamaldumą, o
Šv. Jono Krikštytojo titulu pagerbtas to vardo fundatoriaus, už kurio sielą baž
nyčioje melstasi, šventasis globėjas. Titulinių švenčių minėjimu ir atitinkamų
altorių įrengimu turėjo būti pasirūpinta pastačius pirmąsias šios vietos šventoves.
Dabar žinoma, kad XVIII a. pab. tikrai švęsti Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Bene-
dikto atlaidai, šalia didžiojo altoriaus stovėjo Šv. Jono Krikštytojo, o toliau nuo
jo Šv. Benedikto altorius?
98
.
1797 m. Šv. Jono altorius buvo be portatilio, o aliejumi ant klijuotės tapy-
tas titulinis jo paveikslas nebuvo brangus, tapytas kaip laikinas atvaizdas. Mat
pastačius naująją bažnyčią tokio pavadinimo paveikslas kelis dešimtmečius visiš
kai neminimas, nors dešinės koplyčios altorius, kuriame tebuvo benediktinų
patriarcho atvaizdas, kai kuriuose aktuose įvardijamas dvigubu Šv. Benedikto
ir šv. Jono Krikštytojo titulu, nes jame būta talpos krikšto reikmenims (tik per