Page 54 - Pivasiunai_maketas_mazos_kokybes

54
arkomis su architektūrine ir angelų galvučių apdaila. Ties
presbi­terija lubose išskirta kvadratinė įduba, papuošta oro
trau­kos angą dengiančia Šventosios Dvasios balandžio ažū-
rinių spindulių glorijoje kompozicija. Centriniame skliaute
atidengta XIX a. rozetė?23 (kaip manoma, nutapyta 1860 m.
perdažant bažnyčią).
Pastatą užbaigia navų–presbiterijos ašyje esanti to paties
pločio, bet dviaukštė senosios zakristijos atšaka. Jos viršuje iš
pradžių būta tik vieno kambario, po 1884–1888 m. remonto
ir bažnyčios perdekoravimo (toliau vadinamo ir klebono Vla-
dislovo Konstantino Lodziaus, XIX a. devinto dešimtmečio
arba didžiąja pertvarka) čia atsirado dvi patalpos ir durys į
sandėlį palėpėje. Į priestatą iš pradžių būdavo patenkama tie-
siai iš lauko, vėliau – pro dabartinės zakristijos priestatą. Iš
bažnyčios į senąją zakristiją vedusios durys abipus didžiojo
altoriaus po didžiosios bažnyčios pertvarkos tapo angomis,
suteikiančiomis galimybę ratu apeiti altorių su stebuklinguo-
ju Marijos paveikslu.
Šventovės vidaus sienos išlaikė pirminę storos drobės dan-
gą. Iš pradžių presbiterija buvo dažyta kreidos dažais, o koplyčios (ir navos?) –
žalsvai. 1860 m. visos sienos nudažytos naujai, o 1875 m. apatinė jų juosta apkalta
mediniais kvadratais sudalytais paneliais. Sienos buvo perdažomos ir vėliau. Iš
pradžių bažnyčia ir zakristija grįstos kvadratinėmis plytomis, tik choras ir kamba-
rys virš zakristijos buvo su lentų grindimis. 1875 m. tokios pat paklotos ir presbite-
rijoje su zakristija. 1902–1909m. navose ir koplyčiose atsirado betono grindinys, o
1977–1978 m. visoje bažnyčioje sudėtos dabartinės lentinės eglutės rašto grindys.
Pivašiūnų bažnyčia pasižymi plano ir tūrio darna, klasicizmui būdingu san-
daros aiškumu ir architektūrinės raiškos nuosaikumu. Pastato struktūra, pro-
porcijos, sienų ir neaukšto dvišlaičio stogo santykis, angų ir architektūrinių ak-
centų griežtas ir erdvus dėliojimas suteikia jam monumentalumo. Vidus erdvus
ir šviesus. Kryžiškasis planas ir persiliejanti trilypė erdvė padidina bažnyčios
cent­ro ir svarbiausio jo įrenginio – didžiojo altoriaus dominavimą. Tokia sąran-
ga leidžia iš gana toli vienu žvilgsniu aprėpti trijų – didžiojo ir koplyčių – alto-
rių ansamblį. Be to, kryžiaus planas nuo seniausių laikų simbolizuoja ne tik šį
Kristaus Kančios įrankį, bet ir patį Nukryžiuotąjį Viešpatį. Bažnyčiose didysis
altorius paprastai sutampa su simboline Jėzaus galvos vieta, o Pivašiūnuose jis,
Birutė Bėkšienė.
Pivašiūnų
bažnyčios pirmo
aukšto planas. 2008.
VĮ „Lietuvos
paminklai“ archyvas