Basic HTML Version
51
rąstų pastatyta senoji bažnyčia buvo ne itin aukšta (iškilusi
9 uolektis), ištęsto stačiakampio plano (40 × 13,5 uolekčių),
taigi veikiausiai vienanavė. Ji buvo be prieangio ir koplyčių,
su presbiterijos gale prigludusiais dviem rąstiniais zakristijų
priestatais, už kurių dar galėjo kyšoti (trisienė?) apsidė. Pa-
grindinio korpuso ir priestatų stogai buvo malksnų, lentų
apkala dailinamame pagrindiniame fasade buvo didžiosios
dvivėrės durys; dvejos vienvėrės durys iš šventoriaus vedė į
zakristijas. Nuo šelmens, veikiausiai ties presbiterija, kilo len-
tinis signatūros varpo bokštelis. Be abejo, stogo danga buvo
ne kartą atnaujinta, bet apie tai, kaip ir apie kitas pastato
permainas, nieko nežinoma. Bažnyčia su sena varpine stovė-
jo aptvertame šventoriuje, kuriame XVIII a. pab. jau beveik
nebelaidota.
Viduje bažnyčios salę apšvietė 8 stačiakampiai langai ir
dar keletas mažesnių (1820 m. trijų smulkiastiklių alaviniais
rėmais, matyt, zakristijų) langų?
16
. Zakristijos ir nava buvo grįs-
tos plytomis, o presbiterijos grindys, viso pastato lubos ir vargonų choras virš
didžiųjų durų lentiniai. Interjerą puošė penkių altorių ansamblis. Presbiterijos
centre kilo didysis altorius su stebuklinguoju Švč. Mergelės Marijos paveikslu,
abipus jo šonuose du vienodi altoriai be portatilių: Šv. Jono Krikštytojo su
tituliniu paveikslu ir Jėzaus, 1797 m. su Švč. Jėzaus Širdies paveikslu, o vėliau
su Nukryžiuotojo skulptūra. Toliau įrengti Šv. Benedikto ir Šv. Antano altoriai.
Presbiterijos įrenginiai buvo pagražinti drožiniais (ir skulptūromis?), kiti du
1797 m. vadinami drožėjų, o 1799 m. stalių darbo altoriais, taigi be gausaus de-
koro. Didysis altorius dar išsiskyrė išlikusiomis sidabrinėmis Marijos paveikslo
puošmenomis (karūnomis, aptaisais), votų plokštelėmis ir kitomis įžadų auko-
mis, užuolaidomis. Jo mensa dengta audekliniais antepedijais, kurių vienas buvo
raudonos gelumbės su trimis didelėmis siuvinėtomis gėlėmis. Bažnyčioje buvo
medinė sakykla, dvi klausyklos, presbiterijos grotelės. 1797 m. minimi abipus
po penkis stovėję suolai, vėliau tik du, ir tie patys pasenę.
Senųjų Trakų abato Jakielskio XVIII a. atliktu Pivašiūnų bažnyčios perstaty-
mu labai rimtai abejojama, tačiau būtent jo valdymo laikotarpiu (1750 m.) ste-
buklingasis paveikslas buvo papuoštas aptaisais, taigi galėjo būti atlikta ir kitų
bažnyčios dekoravimo ir remonto darbų. Apie vėlesnes interjero pertvarkas ga-
lima spręsti tik iš netiesioginių duomenų. Pavyzdžiui, 1797 m. nurodoma, kad
Pivašiūnų bažnyčios
vizitacijos aktas
(lenkų kalba). 1844.
Privatus rinkinys