Basic HTML Version
29
priekaištavo kun. Deksniui, kad Pivašiūnuose lietuviški pamokslai sakomi tik
per atlaidus. Kartais klebonas bažnyčioje pagiedodavo ir lietuviškai arba perskai-
tydavo šia kalba litaniją, tačiau nerado laiko mokyti ir šviesti lietuvių jų gimtąja
kalba?
55
. Paveikti 1905 m. sąjūdžio, susiorganizavę Pivašiūnų lietuviai ėmė vars-
tyti klebonijos duris ir prašyti didesnių savo kalbos teisių bažnyčioje. Tada kun.
Deksnys leido kas trečią sekmadienį lietuviškai giedoti rožinį. Lenkuojantys as-
menys iš pradžių pakėlė triukšmą, reikalaudami uždrausi lietuviams giedoti, bet
vėliau atvirai nebekovojo. Santykiai tarp lenkuojančiųjų ir lietuvių, nenorinčių
atsižadėti gimtosios kalbos, Pivašiūnų parapijoje tapo įtempti.
1909 m. kun. Deksnys išvyko į JAV. Į Pivašiūnus paskiriamas lietuvių kalbos
gynėjas kun. Vincentas Miškinis. Lietuviai naujo klebono prašė, kad pridėtinės
pamaldos kas trečią sekmadienį būtų lietuviškos, o prolenkiškai nusiteikusieji
reikalavo nekeisti esamos tvarkos. Kalėdodamas kun. Miškinis pasiūlė žmonėms
užsirašyti, kokios jie tautybės. Lenkuojantieji paleido gandus, kad užsirašę lietu-
viais bus vyskupo priešai. Tai paveikė žmones, ir dalis lietuvių užsirašė lenkais.
Taigi parapijiečių sąraše lenkų susidarė truputį daugiau negu lietuvių. Kun. Miš-
kinis kas trečią sekmadienį sakydavo lietuviškus pamokslus, o iš ryto tomis die-
nomis lietuviai giedodavo rožinį. Nespėjęs visiškai įvesti lietuviškų pridėtinių pa-
maldų kas trečią sekmadienį, kun. Miškinis buvo iškeltas į kitą parapiją.
Vos sužinoję apie kun. Alfonso Petrulio paskyrimą į Pivašiūnus, lenkų en-
dekų (nacionalistinės demokratų partijos) veikėjai pradėjo agitaciją prieš šį
litvomaną. 1911 m. gegužės mėn. viduryje atvykęs klebonauti į Pivašiūnus
Kun. Alfonsas Petrulis
su bažnytinės
procesijos dalyviais.
Lietuvių literatūros
ir tautosakos instituto
bibliotekos fototekos
nuotrauka