Basic HTML Version
28
katekizuojami ir lietuvių vaikai. 1846 m. Pivašiūnai priskirti naujai
įsteigtam Merkinės dekanatui, bene lietuviškiausiam visoje Vilniaus
vyskupijoje. Užguiti valstiečiai iki 1883 m. retai kada išdrįsdavo dva-
sinės vyriausybės prašyti lietuviškų pamokslų ir pridėtinių pamal
dų. Savo ruožtu vyskupijos vadovybė tokių prašymų nepaisydavo.
Be to, dalis lietuvių, nors namuose ir kalbančių lietuviškai, nuo seno
melsdavosi lenkiškai, neretai nesuprasdami maldų prasmės. Nemo-
kėdami skaityti, valstiečiai gimtąja kalba melstis negalėdavo išmok-
ti. 18771900 m. Pivašiūnuose klebonavęs kun. Povilas Staševičius
turėjo mokėti lietuviškai, tačiau nėra žinių, kad būtų sakęs lietuviš-
kus pamokslus. Ten, kur
Aušros
ir
Varpo
pasirodymo metais būdavo
tautiškai susipratusių kunigų, parapijos liko nenutautintos. 1884
1894 m. Pivašiūnuose klebonu dirbęs kun. Konstantinas Lodzius (
Lodź
) nekal-
bėjo lietuviškai. Jį pakeitęs kun. Romualdas Staševičius retkarčiais pasakydavo
pamokslus ir lietuvių kalba?
50
. Etnine kilme Pivašiūnų parapijos šlėktos buvo
nutautę lietuviai. Žemaičių vyskupijoje beveik visi smulkūs bajorai mokėdavo
lietuviškai, o Vilniaus vyskupijoje lietuvių kalbos vartojimui aktyviai priešinosi
net dauguma neturtingų šlėktų.
Mirus kun. Romualdui Staševičiui, 1901 m. klebonu paskirtas lenkas kun.
Leonas Čiudovskis. Jis buvo šiek tiek pramokęs lietuviškai, tačiau greitai išsi-
kėlė iš Pivašiūnų. Apie 9 mėn. Pivašiūnų parapiją aptarnavo lietuvis patriotas
Butrimonių kuratas kun. Petras Čelkys. 1902 m. paskirtas klebonu lietuvis kun.
Antanas Kripaitis kiekvieną šventadienį, be lenkiškų, pradėjo sakyti ir lietuviš-
kus pamokslus. Pas kleboną tuoj pat prisistatė keli lenkiškai kalbantys vyrai ir
pareikalavo, kad
lietuviškų pamokslų daugiau nebesakytų, nes jie visi gali suprasti
lenkiškai?
51
. Istoriko Vytauto Merkio pastebėjimu, istorija žino
nemažai pavyz-
džių, kai nutautėję asmenys tampa aršesniais savo tautos priešais už kitataučius?
52
.
Taip buvo ir Pivašiūnuose.
Netrukus kun. Antanas Kripaitis buvo iškeltas į Semeliškes, o Pivašiūnų pa
rapijai vadovauti atvyko lietuvis kun. Antanas Deksnys. Vytautas Vitunskas rašo,
kad šis klebonas apie save paliko
gražius atsiminimus?
53
. Tai taikytina tik antrajam
jo klebonavimo laikotarpiui Pivašiūnuose. Pirmą kartą čia atvykęs jis neskubė-
jo rūpintis lietuvių reikalais, bet pateko vietos lenkininkų vado Vitoldo Kucevi-
čiaus įtakon. 1905 m. lietuvių spaudoje rašoma, kad Pivašiūnų bažnyčioje visos
pridėtinės pamaldos vykstančios lenkiškai, lietuviškų pamokslų nesakoma?
54
.
Kun. Petras Valiuškis, pasirašydamas tikrąja pavarde, 1906 m. spaudoje atvirai
Kun. Alfonsas
Petrulis.
Kaišiadorių vyskupijos
kurijos archyvo apie
1911 m. nuotrauka