Page 17 - Pivasiunai_maketas_mazos_kokybes

17
viskuo, kas yra todvarelioteritorijoje.Ta­čiautes-
tamente nurodyta sąlyga, kad Pivašiūnų turtais
iki mirties naudosis našlė Sofija Klockienė. Ji
įpareigota išlaikyti vieną arba du benedikti­nus,
gyvenančius Pivašiūnuose ir aptarnaujan­čius
ti­kin­čiuosius. Našlei mirus, Pivašiūnų tur­tai
tu­rė­ję galutinai atitekti Senųjų Tra­kų vie­nuo­
lynui. Fundatorius taip pat įpareigojo vienuo-
lius kasdien už jo sielą kalbėti Švč. Mergelės
Marijos valandas ir kas savaitę aukoti ketverias
Mišias. Šias sąlygas Tyneco vienuolyno (iš ten benediktinai buvo pakviesti į Se-
nuosius Trakus) vadovybė priėmė, ir tai patvirtino Vilniaus vyskupas Abraomas
Vaina. Testamento vykdytojas vyskupas Tiškevičius 1634 m. sausio 16 d. perdavė
Klockio valią Senųjų Trakų vienuolyno abatui Martynui Možyckiui?9.
Bažnyčia XVII–XVIII a. Vykdant testamentą, jau 1634 m. Pivašiūnuose
turėjo apsigyventi kunigas benediktinas ir teikti žmonėms religinius patarnavi-
mus. Pamaldoms reikėjo įrengti bent laikiną koplyčią. Galbūt bažnytėlė jau buvo
ir anksčiau, bet autentiškų žinių apie tai neišliko.
Remdamasis 1668 m. išleistu Stanisławo Szczygielskio veikalu, kun. Vincas
Gidžiūnas nurodo, kad Sofija Klockienė mirė 1648 m. Nuo tada Pivašiūnų valda
tapo Senųjų Trakų benediktinų nuosavybe. Vienuolynui atiteko apie 20 va­lakų
(420 ha) žemės be miško. Vėlyvose XVIII a. pab. – XIX a. pr. vizitacijose nuro-
doma dvejopa Pivašiūnų bažnyčios fundacijos data – 1639 arba 1648 m. Tose pat
vizitacijose pažymima, kad Pivašiūnų bažnyčios dokumentai saugomi Senųjų
Trakų vienuolyne?10.
Šiuo metu seniausia žinoma Senųjų Trakų vienuolyno vizitacija, kurioje ap-
rašoma ir Pivašiūnų bažnyčia, yra tik iš 1797 m. Todėl žinios apie XVII–XVIII a.
Pivašiūnų bažnyčią skurdžios ir prieštaringos. Minėtasis Gidžiūnas nurodo, kad
1657 m. išrinktas Senųjų Trakų abatu Steponas Kobiežyckis iki tol buvęs Piva-
šiūnų prepozitas (vienuolyno viršininkas). Pivašiūnų bažnyčia nurodyta 1669 m.
Vilniaus vyskupijos sinodo nutarimuose. Aptarusi pirminius šaltinius apie Piva-
šiūnų bažnyčią XVII a., Regimanta Stankevičienė pastebi, kad Pivašiūnų bažny-
čia galėjo nukentėti per 1655–1661 m. karą su Maskva ir Švedija, galbūt ir būti
sudeginta Maskvos kariuomenės. Dera priminti, kad per Maskvos kariuomenės
siautėjimą 1655–1656 m. buvo nuniokotos, sugriautos arba sudegintos Onuškio,
Semeliškių, Punios, Merkinės, Valkininkų bažnyčios. Visa tai paminėta Vilniaus
Pivašiūnų vaizdas
XX a. pradžioje
Berlyne leistame
atviruke.
Edmundo Armoškos
rinkinys