Basic HTML Version
102
parėdais. Mat su anais lininiais, nors ir pigiais, bet labai gražiai atrodančiais ita-
liškais skudurėliais apšepusioje socializmo sostinėje jaučiausi labai nejaukiai,
daug kieno smalsiai apžiūrinėjamas.
Šiaip taip atidaviau į stoties saugyklą savo lagaminą, išėmęs supakuotą Mer-
gelės Marijos karūną, kad jos kur nors bagažinėje ar nakvynės vietoje nepavogtų.
Nedrįsdamas ieškotis viešbučio, norėjau susirasti pažįstamą karaimą Genadijų,
tuometinį SSRS rašytojų sąjungos sekretorių. Jis gyveno užmiesčio viloje kelias-
dešimt kilometrų nuo Maskvos. Nepaisydamas atstumo ir vėlyvo meto, vargais
negalais, jau nakčia klaidžiodamas per tamsius miškus ir klausinėdamas ieškojau
Medžiotojų gatvės. Po vidurnakčio, kuprinėje ant pečių nešdamasis brangųjį
krovinį, šiaip ne taip persiropščiau per aukštą medinę sutrešusią rašytojų poil-
siavietės tvorą, prisižadinau bičiulį karaimą. Tas, nors ir mieguistas, visiškai be
jokio suirzimo įsileido mane į namus ir dar pavaišino arbata. Rytą atsiveikinęs ir
palikęs šeimininką toliau atostogauti, išvažiavau atgal į raudonosios imperijos
sostinę, kad spėčiau į vakare išvažiuojantį traukinį. Jame irgi vis krūpčiojau, kad
tik man užmigus kas nors nenugvelbtų brangaus krovinio. Vos pasiekęs Vilnių,
tą pačią dieną, neužsukdamas į savo butą (mat jame ne tik slapta būdavo daro-
mos kratos, bet ir aptikdavau kažkokių radioaktyvių medžiagų pėdsakus, nuo
kurių rytais skaudėdavo galvą ir visą dieną vaikščiodavau tarsi apgirtęs) vertingą-
jį nešulį nugabenau kardinolui į Kauną, ir tik tada galėjau atsipūsti
Netrukus po kelionės, t. y. 1988 m. rugpjūčio 14 d. kardinolas Vincentas
Sladkevičius paveikslą vainikavo popiežiaus Jono Pauliaus II dovanota karūna ir
suteikė Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Nuo to laiko kiekvieno mėnesio 15 dieną
maldininkai iš visos Lietuvos susirenka pagerbti Pivašiūnų Nuliūdusiųjų Paguo-
dą ir paprašyti Jos dangiškos globos ir užtarimo, taip rašoma Kaišiadorių vys-
kupijos kurijos 2004 m. išleistame lankstinuke
Kaip šiandien prisimenu tą rugpjūčio keturioliktąją. Žmonių prisirinko dau-
gybė. Tačiau man kažkodėl buvo neramu. Norėjau visą šią iškilmę aprašyti ir
kaip nors slapčiomis perduoti Vatikano radijui, bet jutau, kad automobiliu atva-
žiavęs į Pivašiūnus, esu sekamas. Todėl rašyti reportažo išvažiavau į mišką, o ten
bematant dviračiu prisistatė seklys ir visą laiką stebėjo, ką aš ten viduje su rašo-
mąja mašinėle veikiu. Grįžęs iš miško su jau parašytu straipsniu, neberadau ben-
dražygio docento, todėl po bergždžių dviejų trijų valandų laukimo teko vienam,
labai liūdnam ir alkanam, važiuoti į Vilnių. Gerai, kad po trijų dienų nuvykusį
į Skaistgirį mane kartu su būsimu Šlienavos klebonu ir garbės kanauninku Vy-
tautu Vaičiūnu tuščioje bažnyčioje vakarop arkivyskupas Julijonas Steponavičius