Basic HTML Version
101
Svetingasis monsinjoras Vytautas Kazlauskas ne tik aprodė man Vatikano
radiją, nuostabiuosius Vatikano sodus, biblioteką, muziejų bei supažindino su
radijo darbuotojais, bet ir nusivedė ten, kur gyvena romiečiai jėzuitai. Prie jų
rūmų fotografuodamasis nė nepagalvojau, kad ir man čionai dar teks trejus me-
tus pagyventi.
Pagaliau mielojo sūduvio monsinjoro nulydėtas į Fjumičino oro uostą, at-
sisveikinau su juo ir pamojavau raudoniems Romos stogams. Po pustrečios va-
landos atsiradau Maskvoje ir patekau į smalsaus muitininko rankas. Jis gal visą
valandą mane klausinėjo, ką čia vežu ir kokiu tikslu, paėmęs paveiksliukų pakelį,
bemaž po vieną juos išžiūrinėjo, kiekvieną daikčiuką iščiupinėjo, o jau paketą
su karūna vartė iš visų šonų, vis pakraipydamas galvą ir be perstojo vis to paties
enkavedistiškai klausinėdamas: iš kur, kaip, kieno čia parašai, kas davė, kur vežu
ir kam visa tai reikalinga?.. Priekabusis muitininkas privarė mane ligi devinto
prakaito, krėste iškratęs visus mano skudurėlius ir asmeniškus daiktelius, būti-
nus kiekvienoje kelionėje. Galų gale dėliodamas prieš rentgeną paketą, lyg kokią
atlaiką su visokiais perspėjimais ir pagrasinimais grąžino man į rankas. Tačiau ta
ligi alpulio įgrisusia tikrinimo procedūra viskas dar nesibaigė. Iškart po to vež-
damas mane į miestą, taksistas siūlė ir panelių, ir kitokių malonumų, kad tik
sutikčiau padovanoti jam kepurę ar ką nors iš užsienio. Dievui dėkui, kad jis
manęs nenudaigojo ar nenugabeno nežinoma kryptimi. Vos spėjęs atsirasti prie
Baltarusijos stoties, iš kurios traukiniu turėjau važiuoti į Vilnių, susiradau kaž-
kokį apleistą sandėlį, tučtuojau persirengiau kitaip, kur kas paprasčiau, aptrintais
Pivašiūnų
Švč. Mergelės
Marijos Nuliūdusiųjų
Paguodos paveikslo
vainikavimo aktas.
1988.
Pivašiūnų parapijos
archyvas