Basic HTML Version
100
ir, gyvendamas pas Šv. Ritos vienuolijos seseris, net šauniai pasimaudžiau Ita-
lijos pajūryje. Tačiau svarbiausias mano rūpestis tuo metu Romoje buvo ne
turistinės kelionės ir kasdien besikaupią neužmirštami įspūdžiai iš Amžinojo
Miesto (pirmą kartą per šitiek metų buvau išvažiavęs į tikrąjį užsienį!) ir visõs
gražiosios Italijos, pasak italų,
bellissima Italia
Kaip tik čia išgyvenau neapsa-
komą nesėkmę ir kartu didelį išmėginimą. Žinodamas, kad tuomet dar atidžiai
saugomą SSRS sieną kirsti bus sunku, jėzuitų provincijolas tėvas Jonas Dany-
la tarėsi su manimi, kaip iš Lietuvos išgabenti trumpą lotyniškai rašytą laišką.
Jame buvo rašoma, kad Vilniaus universiteto dėstytojas Kazimieras Ambrasas
pogrindinėje seminarijoje yra išklausęs visus filosofijos bei teologijos kursus ir
yra tinkamas gauti kunigystės šventimus. Todėl jėzuitai prašo Romoje įšven-
tinti jį į kunigus. Šį ant mažo popierėlio surašytą tėvo Danylos laiškelį rūpes-
tingai įsukęs į cigaretę ir įdėjęs į Prima pakelį, tarp kitų dovanoms įsidėtų
rūkalų drebančia širdimi vežiausi į Maskvą, ir man šiek tiek atlėgo tik tada,
kai išvyniojau jį Gregorianumo universitete ir parodžiau vienam profesoriui.
Taigi svarbiausias mano rūpestis kelionėje į Italiją buvo kunigystės šventimai,
baigus pogrindinę kunigų seminariją, kuriai anuomet vadovavo Lietuvos jė-
zuitų provincijolas tėvas Danyla. Deja, garsiojo universiteto profesorius tuo
laiškeliu mažai domėjosi. Man ne tik neleista priimti šventimų (o monsinjoras
Kazlauskas jau buvo taip apsidžiaugęs, galėsiąs surengti man slaptas primici-
jas katakombose ir išlydėti Lietuvon jau kaip kunigą!), bet ir prasitarta, jog aš
nesąs tinkamas būti kunigu. Dėl šių skaudžių žodžių nepaprastai krimsdama-
sis, nusiminęs ir sopama širdimi važinėjau tada po gražiąją šalį, kuri, nors ir
šviečiant kaip visada labai dosniai ir nuostabiai šio krašto saulei, man atrodė
liūdnoka ir ūkanota.
Gerai, kad mane ne tik kiek mokėdamas guodė monsinjoras, pas kurį gy-
venau tas visas įspūdingas dienas, bet kartu ir stiprino būsimas slaptasis mano
kelionės uždavinys parvežti Pivašiūnų Švč. Dievo Motinai Marijai auksinę
karūną. Gavęs ją iš Vatikano pasiuntinio, slapčia savo kambaryje nejučiomis
ašarodamas meldžiausi: Marija, per gerojo monsinjoro rūpestį mane atvedusi
prie savojo Sūnaus Kristaus Vietininko kojų į Amžinąjį Miestą, nejaugi neleisi
man tapti savo tarnu? Globok ir saugok mane ligi paskutinio atodūsio ir padėk,
laimingai parvežus šią Tavo karūną į Tėvynę, būti tuo, kuo rengiausi tokiomis
sudėtingomis sąlygomis, saugumo stropiai sekamas, penkerius metus būdamas
tėvo Danylos žinioje! Dėkoju Tau, Dangaus, Žemės ir mano nemariosios sielos
Karaliene, Motina ir Užtarėja