Basic HTML Version
112
žinią apie ją. Kartais ta žinia gal tik trumpi nurodymai, kaip čia atvykti ir išvyk-
ti, bet juk tai labai reikalinga! Tokiems žemiškiems reikalams tvarkyti 2010 m.
įsisteigė Pivašiūnų piligrimų centras. Tai viešoji įstaiga, kurioje, derinant tu-
rizmą ir tikėjimą, siekiama skatinti piligrimystę ir kurti reikiamą infrastruktūrą.
Geros sąlygos labai palengvintų maldininkų priėmimą, deja, tam trūksta šiuo-
laikiškai aprūpintos materialinės bazės. Sovietiniais laikais klebonija (kultūros
paveldo objektas) buvo nacionalizuota su visu pastatų kompleksu, todėl nepri-
žiūrima labai nukentėjo. Maždaug tik prieš dešimtmetį naujai pastatytos sienos,
uždengtas stogas ir įstatyti langai. Čia galėtų įsikurti svečių namai ir pats Piva-
šiūnų piligrimų centras
Kadaise atvykęs į Pivašiūnus, radau gerokai padirbėta monsinjoro Vytauto
Kazimiero Sudavičiaus. Jo būta iniciatyvaus klebono (prie jo vainikuota Mer-
gelė Marija..!), pavyzdžiui, visa, ką šventovės interjere radau iš medžio, buvo
jo parūpinta: suolai ir klauptai, langai, laiptai. Nelengva buvo toliau tvarkyti
bažnyčią
Šventovę lankantys tikintieji paprastai pirmiausia mato tik Marijos
paveikslo grožį, veido romumą. O klebonui vien grožėtis nevalia; jis atsakingas
už ūkinius parapijos reikalus tiek pat, kaip už dvasinius. Tai, jog maldininkai regi
vien Pivašiūnų stebuklingąjį paveikslą, neatleidžia klebono nuo atsakomybės už
realią bažnyčios būklę: tvarkyti reikia nelaukiant, kol nugrius. Tai architektūros
paveldo objektas: kuo labiau jis apleistas, tuo brangesnis jo gydymas. Atva-
žiavus specialistams įvertinti bažnyčios būklę, iškilo pritrenkiantis paradoksas.
Norint gauti valstybės lėšų remontui, jos būklė turi būti avarinė, tačiau tuomet
pastatą teks uždaryti neapibrėžtam laikui, negalės vykti Mišios; jei būklė dar ne
avarinė, teremontuoja parapijiečiai iš savo aukų. Ačiū Dievui, ilgai diskutuojant,
būklę pavyko deklaruoti kaip priešavarinę, ir reikalai pajudėjo.
Bažnyčios remontas vykdomas trimis etapais. Pirmame pašalinta avarinė
grėsmė ir sutvirtinta perdanga, išlygintos lubos virš didžiojo altoriaus. Nors ir
labai techniškai sudėtinga, užduotis įvykdyta sėkmingai. Antrame etape pakeisti
supuvę sienojai aplink bažnyčią nuo pamatų. Taip pat pakeista dalis bažnyčios
apkalos lentelių ir naujai nudažyta išorė. Įdomu, kad keičiant sienojus rastas po-
kario metų remonto laikų rąstas su įkirstu įrašu Tėvynė brangi, bet ne laisva.
Pagaliau atėjo stogo eilė: atlikta jo rekonstrukcija, pakeista dalis gegnių, o kitos
sutvirtintos, užklota nauja stogo danga. Vėliau atlikti bažnyčios vidaus apdailos dar-
bai: pakeista drobė, išdažytas vidus, uždėti ąžuolo skydai, nušlifuotos ir nulakuotos
grindys, įrengtas šiuolaikinis įgarsinimas, taip pat žaibosauga ir apsaugos sistema.
Iš parapijos lėšų nudažyta varpinė, įrengtas pandusas neįgaliesiems.