Basic HTML Version
107
atlaidams, Žolinė pradėta švęsti aštuonias dienas. Būtent apie 1988 m. bažnyčios
šventoriaus įkalnėje pastatytos Rožinio džiaugsmingųjų slėpinių stotys, iš ąžuo-
lo išdrožtos vietos tautodailininko Algirdo Judicko. Tuo laikotarpiu parapijos
kaimuose pastatyta apie dvidešimt šio kūrėjo kryžių. Tebėra išlikusi graži tradi-
cija žmonėms susirinkti ir pasimelsti prie kaimo kryžiaus.
Prieš paskiriamas į Pivašiūnus pirmus kunigystės metus ėjau vikaro pareigas
Kaišiadorių katedroje. Teikiau sakramentus, dirbau su vaikais bei jaunimu, bu-
vau užimtas vien sielovada. O po to, 1994 metais, atsidūriau labai svarbioje ne
tik vyskupijos, bet ir visos Lietuvos vietoje Pivašiūnuose. Atgavus Nepriklauso-
mybę, paliovus persekioti tikinčiuosius, dalis tautos jau gręžėsi į Bažnyčią, buvo
justi pagyvėjimas tikėjime. Tačiau kartu tai buvo labai keista situacija, keistas
laikas: atvažiavęs visa, kas sena, radau sužlugdyta, o nauja dar nesukurta. Ko-
lūkio nelikę, technika išgrobstyta. Žmonės be darbo. Valdiško transporto lyg
nebūta; per laidotuves žiemą nėra net kam kelio nuvalyti. Ryšio priemonių taip
pat nedaug. Ką jau kalbėti apie tai, kaip buvo sudėtinga įsigyti naujų liturginių
reikmenų, bažnytinių drabužių.
Paskyrimą gavau balandžio 25 d., atvykau perimti parapiją gegužės 9 d. Drą-
su tikrai nebuvo. Tačiau, matyt, Dievo Apvaizdos jau taip buvo patvarkyta, kad
tuo metu Kaišiadoryse mes buvome organizavę jaunimo kelionę į Taizé, ir aš
buvau vienas jos vadovų. Vyskupui pranešus, kad aš skiriamas į Pivašiūnus, sune-
rimau, kad sužlugs kelionė. Tačiau pavyko viską suderinti: perėmus parapiją, iš
karto gavau kunigo Jono Kaušylos sutikimą mane pavaduoti. Taigi galėjau vykti
į Prancūziją, o čia ne tik Taizé, bet ir Lurdas! Kaipgi, būnant Prancūzijoje, ne-
aplankyti Lurdo?! Į jį pirmiausia ir nuvažiavom. Atvykom naktį, ypatingą įspūdį
paliko malda naktį prie grotos. Į Taizé vėlavome parą, bet mums jau buvo ne-
svarbu. Kaip Lurde Marija stiprino Bernadetą jos išbandymuose, taip ir mums
tai buvo nuostabus prisiglaudimas prie mylinčios Marijos širdies: į Pivašiūnus po
dviejų savaičių grįžau labai padrąsintas.
Iškart prasidėjo rengimasis Žolinei. Nebuvo lengva (atlaidams ruoštis yra
tekę ir iki ryto, nuolatiniai talkininkai tai žino ir ne kartą yra patyrę), bet ir ne taip
sudėtinga, kaip kitais 1995-aisiais metais mums nusprendus išeiti Žolinės Mi-
šių aukoti į šventorių. Vasaros karštos, bažnyčioje daug žmonių, tvanku ir trošku.
O lauke papučia vėjelis, po medžiais pavėsis. Tačiau susidūrėme su techniniais
iššūkiais. Pirmiausia, nėra įgarsinimo nėra atlaidų. Taip pat prireikė pakylos su
stogeliu, apsaugančiu lauko altorių lietaus atveju. Pamenu, turėjome tą priedangą
nuo lietaus, bet tik iš dažyto kartono. Beje, įdomus sutapimas, į kurį tikintieji