Lietuvių - lenkų karas 1920-1922 metais

      1920 metais Lenkijos kariuomenė užėmė Merkinę, Kačingę, Subartonis... Nuo Subartonių nepertoliausia ir Makniūnai. Lietuvos partizanų ieškojimo priedanga, lenkų kareiviai plėšikavo Raitininkuose dienos metu. Man kelis kartus teko matyti jų "kratas" pas gyventojus plėšikaujant. Girdėjau vietos moterų raudas, kai jų namus apiplėšdavo. Lenkų kareiviai plėšikauti eidavo pėsti.
      Buvo Raitininkuose, kaip ir visuose Makniūnų apylinkės kaimuose, Lietuvos partizanų, kurie gyveno savo namuose, bet buvo ginkluoti. Jų tikslas - kovoti su okupantais lenkais. šiose apylinkėse partizanams vadovavo Jurgis Čaplikas iš Ryliškių. Jo vadovaujamas būrys išvijo lenkus iš Merkinės ir juos persekiojo iki Randamonių. Taigi, vietos partizanai buvo pikti ant vietos žmonių, kalbančių lenkiškai, o ypač ant dvarininkų.
      Kiek man teko matyti, tai Lietuvos partizanai iš Raitininkų pasitraukdavo į mišką, esantį prie kelio Makniūnai - Raitininkai, netoli Makniūnkos ežerėlio ir pradėdavo iš šautuvų šaudyti į lenkus. Tie gi, palikę arklius, šaudydami, su perbėgimais artėdavo prie miško. Bet lenkai nedrįsdavo lįsti į mišką, o partizanai iš miško irgi nesirodė. Taip jų susišaudymai ir pasibaigdavo. O mums, piemenims, tasai jų karas buvo įdomus ir jį stebėdavome iš toli. Po tų karų rasdavome gerų šovinių. O šovinys vaikui!..
      Kartą lenkai susikovė su partizanais Veismūnų laukuose - ir ten buvo nuklydę. Vienas lenkų kareivis buvo sužeistas. Lenkai išvarė Bloznelio Petro tėvą sužeistąjį vežti. Bevežant tas kalbėjo Blozneliui, kad negerai padarė, jog tėvo patarimo neiti savanoriu kariuomenėn nepaklausė. Dabar pačioje jaunystėje žūsta. Taip kalbėdamas, nepavažiavus Merkinės, jis mirė vežime.
      Būdavo, lenkų ulonai pasišaudo su Lietuvos partizanais Makniūnų dvaro laukuose, paskum užsuka dvaran. Arklius pririša prie tvorų, o patys eina pakajuosna. Ten juos pavaišindavo. Ar jie reikalavo, kad vaišintų, nežinau.
      Pats Makniūnų dvaro savininkas Karolis Muiželis tos suirutės metu buvo kur tai pasislėpęs ar išvažiavęs. Taip jis liko gyvas. Daugelį dvarininkėlių tada apie Makniūnus sušaudė. Gal būtų ir jį nušovę, jei nebūtų pasislėpęs.
      Naktimis į Makniūnų dvaro pakajus ateidavo nepažįstami žmonės, paimdavo pinigus, pasikinkydavo porą geriausių arklių į vežimą ir išvažiuodavo. O kas jie tokie buvo? Kas juos žino. Dvaro ponia jų reikalavimams nesipriešino ir jie jai nieko nedarė.
      Tais metais Rinkavos dvaro savininkas Dekinevičius už Pieriškių (dabar vad. Bugonių) kapinyno pastatė nedidelę medinę bažnyčią. Dėl tos bažnyčios ėjo kažkokia trintis tarp Dekinevičiaus ir Čaplikų iš Ryliškių, šie norėjo, kad bažnyčia būtų Ryliškiuose, o čia Dekinevičius pasistatė palei save, ant savo žemės, netoli Bugonių kaimo ribos. Čia ir pamaldos vykdavo. Konfliktas vis aštrėjo. Čaplikai surado užtarėjų, todėl buvo pastatyta medinė bažnyčia Ryliškiuose, o ši, Rinkavos, liko be parapijos ir buvo išardyta. Už kapinių jos likę tiktai pamatai. 1928 metais šis pastatas dar stovėjo.
      Vykstant lietuvių - lenkų karui, Dekinevičius žuvo. Šnekėjo žmonės, kad jį nužudė, bijodami konkurencijos Ryliškių bažnyčiai. Atėję naktį ginkluoti vyrai jį išsivedė iš namų ir ant kelio, po beržu nušovė. Tasai beržas ir dabar stovi prie kelio. Rinkavos dvaro sodybos vietoje dabar pastatyta girininkijai
      Tą pačią naktį buvo nušauti dar keli dvarininkėliai: Lyka, Karčiauskas. O Kampų kaimo Vladui Nedzinskui viskas pasibaigė laimingai. Įsakė jam užlipti ant stogo kraigo ir giedoti Lietuvos himną. Užliko žmogus ir visa gerkle traukia: "Lietuva, tėvynė mūsų…", laukdamas kada jį kulkos pervers. Bet jo nenušovė, tiktai pagąsdino.
      1922 metais Lietuvos kariuomenė vijo lenkus link Gardino. Šūviai girdėjosi ir čia, Makniūnuose. Bet tas nepatiko Santarvei (1914 m. karo nugalėtojams) ir frontas buvo sustabdytas Lietuvos nenaudai. Lenkai buvo nuvyti už Uciekos ir Makniūnuose pasidarė ramu. Tada atsirado ir dvaro savininkas K.Muiželis, išvengęs savo kaimynų likimo.