Paimta iš: Lietuvos žinios - 2003 bal 12
Aldona Svirbutavičiūtė
Praėjo vos aštuoni mėnesiai, kai mirė šešiasdešimt aštuonerių metų skulptorius ir poetas Albertas Donatas Belevičius. Šią savaitę sostinės A.Mickevičiaus viešosios bibliotekos salėje atidaryta pirmoji po mirties jo darbų paroda.
Albertas Belevičius Šilumą skleidžia medinė sirena.
"Velykinė", - patikslino menininko žmona Birutė. Ekspozicijoje - tik mažutė skulptoriaus kūrybos palikimo dalelė, spinduliuojanti šilumą, gaivinanti atgimimo" viltį, skleidžianti gyvenimo spalvų žaismą. Čia ir Nukryžiuotasis, ir Kristus, čia ir Motinystės plaketės, ir kele-tas linksmų sirenų, žvelgiančių ne abstrakčiais, o tikrų ir lengvai atpažįstamų asmenybių veidais.
Sutapimai
Ši tema apie skulptorių Belevičių - tai sugrįžimas prie kitos "Žmonėse" rašytos temos. Per pokalbį šviesios atminties aktoriaus Arno Roseno sūnus Rytis sakė, kad vienas skulptorius, padaręs "Teatro" skulptūrą, kuriai pozavo tėtis, tik nežino, koks to darbo likimas. Publikacijai pasirodžius LŽ paskambino poetė Onė Baliukonė ir pasakė mums skulptoriaus pavardę. Nuostabą kėlė keletas sutapimų: skulptorius, kaip ir aktorius, mirė pernai. Abu nesulaukė jubiliejinių septyniasdešimtmečių. Abiejų šeimose užaugo po sūnų ir dukrą. Arnas savo pirmagimį pavadino Ryčiu, Albertas savąjį - Rytu. Aktorius nespėjo sulaukti ateisiant į pasaulį pirmos anūkėlės. Skulptorius džiaugėsi dviem dukros vaikaičiais, tik nepamatė po jo mirties gimusio Benedikto, Ryto sūnaus.
Linksmosios sirenos
Didžiojo meistro stebuklingoms rankoms pakluso ne tik metalai - bronza, aliuminis, varis, bet ir medis - raudonmedis, guoba, ąžuolas, uosis. Dar - marmuras, šamotas, granitas. Daugialypis talentas skleidėsi liejant ar drožiant dideles paminklines skulptūras, kuriant medalius ir lietuviškas monetas. Velykinėje parodoje eksponuojama keletas sirenų. Skulptoriaus našlė Birutė ir sūnus Rytas pasakodami apie jas šypsosi: sirenos - tai konkrečių žmonių atvaizdai. Vienoje - Ryto močiutė, skulptoriaus mama, kitoje - sesuo, trečioje - visos jo gyvenime sutiktos sirenos - moterys. Birutė sakė, kad yra viena ir ją vaizduojanti, tik be veidelio.
Moteris prisiminė, jog Albertas mėgo dirbti vienas. Nė su niekuo nesidalijo savo kūrybos sumanymais, nerodė nebaigtų darbų. Palikęs dirbtuves Antakalnyje tapdavo visai kitoks žmogus: sąmojingas, linksmuolis, kompanijų siela, pokštininkas, dainininkas ir muzikantas, virkdantis smuiką. Ir žmonai, ir sūnui stinga jo tokio, kokį pažino ir mylėjo.
Birutė pasiguodė: "Ne per seniausiai buvau pakviesta į pobūvį. Visada eidavome drauge su Albertu. Šįkart -viena. Paprašė pasakyti tostą. Atsistojau ir apsiverkiau. Visada tostą sakydavo Albertas. Ne bet kokį, paprastai - eiliuotą, paties sukurtą..."
Sutapimai
Ši tema apie skulptorių Belevičių - tai sugrįžimas prie kitos "Žmonėse" rašytos temos. Per pokalbį šviesios atminties aktoriaus Arno Roseno sūnus Rytis sakė, kad vienas skulptorius, padaręs "Teatro" skulptūrą, kuriai pozavo tėtis, tik nežino, koks to darbo likimas. Publikacijai pasirodžius LŽ paskambino poetė Onė Baliukonė ir pasakė mums skulptoriaus pavardę. Nuostabą kėlė keletas sutapimų: skulptorius, kaip ir aktorius, mirė pernai. Abu nesulaukė jubiliejinių septyniasdešimtmečių. Abiejų šeimose užaugo po sūnų ir dukrą. Arnas savo pirmagimį pavadino Ryčiu, Albertas savąjį - Rytu. Aktorius nespėjo sulaukti ateisiant į pasaulį pirmos anūkėlės. Skulptorius džiaugėsi dviem dukros vaikaičiais, tik nepamatė po jo mirties gimusio Benedikto, Ryto sūnaus.
Linksmosios sirenos
Didžiojo meistro stebuklingoms rankoms pakluso ne tik metalai - bronza, aliuminis, varis, bet ir medis - raudonmedis, guoba, ąžuolas, uosis. Dar - marmuras, šamotas, granitas. Daugialypis talentas skleidėsi liejant ar drožiant dideles paminklines skulptūras, kuriant medalius ir lietuviškas monetas. Velykinėje parodoje eksponuojama keletas sirenų. Skulptoriaus našlė Birutė ir sūnus Rytas pasakodami apie jas šypsosi: sirenos - tai konkrečių žmonių atvaizdai. Vienoje - Ryto močiutė, skulptoriaus mama, kitoje - sesuo, trečioje - visos jo gyvenime sutiktos sirenos - moterys. Birutė sakė, kad yra viena ir ją vaizduojanti, tik be veidelio.
Moteris prisiminė, jog Albertas mėgo dirbti vienas. Nė su niekuo nesidalijo savo kūrybos sumanymais, nerodė nebaigtų darbų. Palikęs dirbtuves Antakalnyje tapdavo visai kitoks žmogus: sąmojingas, linksmuolis, kompanijų siela, pokštininkas, dainininkas ir muzikantas, virkdantis smuiką. Ir žmonai, ir sūnui stinga jo tokio, kokį pažino ir mylėjo.
Birutė pasiguodė: "Ne per seniausiai buvau pakviesta į pobūvį. Visada eidavome drauge su Albertu. Šįkart -viena. Paprašė pasakyti tostą. Atsistojau ir apsiverkiau. Visada tostą sakydavo Albertas. Ne bet kokį, paprastai - eiliuotą, paties sukurtą..."
Linksmosios sirenos
Didžiojo meistro stebuklingoms rankoms pakluso ne tik metalai - bronza, aliuminis, varis, bet ir medis - raudonmedis, guoba, ąžuolas, uosis. Dar - marmuras, šamotas, granitas. Daugialypis talentas skleidėsi liejant ar drožiant dideles paminklines skulptūras, kuriant medalius ir lietuviškas monetas. Velykinėje parodoje eksponuojama keletas sirenų. Skulptoriaus našlė Birutė ir sūnus Rytas pasakodami apie jas šypsosi: sirenos - tai konkrečių žmonių atvaizdai. Vienoje - Ryto močiutė, skulptoriaus mama, kitoje - sesuo, trečioje - visos jo gyvenime sutiktos sirenos - moterys. Birutė sakė, kad yra viena ir ją vaizduojanti, tik be veidelio.
Moteris prisiminė, jog Albertas mėgo dirbti vienas. Nė su niekuo nesidalijo savo kūrybos sumanymais, nerodė nebaigtų darbų. Palikęs dirbtuves Antakalnyje tapdavo visai kitoks žmogus: sąmojingas, linksmuolis, kompanijų siela, pokštininkas, dainininkas ir muzikantas, virkdantis smuiką. Ir žmonai, ir sūnui stinga jo tokio, kokį pažino ir mylėjo.
Birutė pasiguodė: "Ne per seniausiai buvau pakviesta į pobūvį. Visada eidavome drauge su Albertu. Šįkart -viena. Paprašė pasakyti tostą. Atsistojau ir apsiverkiau. Visada tostą sakydavo Albertas. Ne bet kokį, paprastai - eiliuotą, paties sukurtą..."
Moteris prisiminė, jog Albertas mėgo dirbti vienas. Nė su niekuo nesidalijo savo kūrybos sumanymais, nerodė nebaigtų darbų. Palikęs dirbtuves Antakalnyje tapdavo visai kitoks žmogus: sąmojingas, linksmuolis, kompanijų siela, pokštininkas, dainininkas ir muzikantas, virkdantis smuiką. Ir žmonai, ir sūnui stinga jo tokio, kokį pažino ir mylėjo.
Birutė pasiguodė: "Ne per seniausiai buvau pakviesta į pobūvį. Visada eidavome drauge su Albertu. Šįkart -viena. Paprašė pasakyti tostą. Atsistojau ir apsiverkiau. Visada tostą sakydavo Albertas. Ne bet kokį, paprastai - eiliuotą, paties sukurtą..."
Sūnus Rytas ir žmona Birutė surengė skulptūrų parodą A.Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje.
Poetinė mūza
Albertas bendravo su daugybe mūzų, jis buvo įvairiapusis menininkas. Todėl tarp jo darbų aptinkame aktorės Elvyros Žebertavičiūtės, literatūros kritikės Elenos Bukelienės su dukra, aktoriaus Roseno portretus, poetės Baliukonės bareljefą, kompozicijas Dmitrijaus Šostakovičiaus kūrybos motyvais. Gal todėl skulptorius nuliejo ir savo autoportretą su mūza. Pirmoji Belevičiaus poezijos knyga "Kelyje" išėjo 1998-aisiais. Pirmasis eilėraštis "Motinai" parašytas 1959-aisiais.
Knygos pratarmėje prisipažindamas, kad jam svetimas lengvabūdiškas požiūris į poeziją, autorius sykiu ir atsiprašo poezijos mūzos sakydamas, jog šie eilėraščiai - tik bandymas prisiliesti prie jos drabužio kraštelio. Juk pagrindinis darbas - skulptūra.
Antroji knyga "Iš nakties akių" išleista 2000-aisiais. Dar buvo dveji metai karštligiškų ieškojimų kasdienėje darbų tėkmėje ir lygia greta ant popieriaus gulusių poezijos posmų. Tik kaskart vis liūdnesnių, apmąstančių gyvenimo trapumą. Vienas paskutinių eilėraščių - "Melodija baigta".
(...) Byrėjo dienos. Ta žvaigžde žymėtos
Ant meilės rankų su vilties malda,
Pradingo ji savo šviesa palietus,
Žadėjusi nemirti niekada...
Ir štai tyla. Tik horizonte žėri
Rudens nakties mėlynė įstabi,
Gal šaukia ką plačiai vartus atvėrus,
Bet gal ne mus... Na, kur, širdie, skubi?
2001-ųjų vasara
Albertas bendravo su daugybe mūzų, jis buvo įvairiapusis menininkas. Todėl tarp jo darbų aptinkame aktorės Elvyros Žebertavičiūtės, literatūros kritikės Elenos Bukelienės su dukra, aktoriaus Roseno portretus, poetės Baliukonės bareljefą, kompozicijas Dmitrijaus Šostakovičiaus kūrybos motyvais. Gal todėl skulptorius nuliejo ir savo autoportretą su mūza. Pirmoji Belevičiaus poezijos knyga "Kelyje" išėjo 1998-aisiais. Pirmasis eilėraštis "Motinai" parašytas 1959-aisiais.
Knygos pratarmėje prisipažindamas, kad jam svetimas lengvabūdiškas požiūris į poeziją, autorius sykiu ir atsiprašo poezijos mūzos sakydamas, jog šie eilėraščiai - tik bandymas prisiliesti prie jos drabužio kraštelio. Juk pagrindinis darbas - skulptūra.
Antroji knyga "Iš nakties akių" išleista 2000-aisiais. Dar buvo dveji metai karštligiškų ieškojimų kasdienėje darbų tėkmėje ir lygia greta ant popieriaus gulusių poezijos posmų. Tik kaskart vis liūdnesnių, apmąstančių gyvenimo trapumą. Vienas paskutinių eilėraščių - "Melodija baigta".
(...) Byrėjo dienos. Ta žvaigžde žymėtos
Ant meilės rankų su vilties malda,
Pradingo ji savo šviesa palietus,
Žadėjusi nemirti niekada...
Ir štai tyla. Tik horizonte žėri
Rudens nakties mėlynė įstabi,
Gal šaukia ką plačiai vartus atvėrus,
Bet gal ne mus... Na, kur, širdie, skubi?
2001-ųjų vasara
Dar po metų, rudenėjant, skulptoriaus ir poeto širdis nuskubėjo anapus.
Dabar Belevičiaus šeima ketina išleisti trečiąįą Alberto poezijos knygą. Žinoma, nelengva bus įvykdyti pažadą it priesaiką. Tačiau Birutė ir jos sūnus Rytas net nedvejoja - knyga, nesvarbu, kiek kainuos, bus išleista. Gal atsiras rėmėjų.
Pirmieji darbai
Autobiografijoje skulptorius Belevičius parašė: "Kartu su Eriku Varnu darėme pirmuosius žingsnius atkuriant lietuvišką medalį. Dalyvavau beveik visose respublikinėse, sąjunginėse dailės ir medalių parodose". Jis sukūrė medalių ciklus "Vilnius", "Lietuva". Šių metų lapkričio mėnesį šeima ketina surengti Belevičiaus medalių parodą Šv. Jonų galerijoje.
Skulptoriaus darbai žinomi ne tik sostinėje. Jis kūrė pano vaikų darželiui Naujojoje Vilnioje, papuošė Jiezno kavinę, Šalčininkų restoraną. Menininko skulptūrų galima pamatyti Birštone, daug darbų - Ryliškių bažnyčioje. Jo kūrybos galia atsiskleidė kuriant Merkinės koplyčios maketą ir statant kryžius Merkinės kalnelyje. Čia pastatytas kryžius ir Jonui Belevičiui, skulptoriaus tėvui. Tėvukas buvo kaimo kalvis, 1945 metais pasitraukęs į rezistenciją. Žuvo jis 1946-aisiais. Liko motina su trimis vaikais. Šeimai teko išeiti iš namų, slapstytis. Albertas bent porą metų dirbo pas ūkininkus. Paskui mokėsi. Baigęs mokslus įstojo į Kauno taikomosios dailės mokyklą, vėliau baigė ir Dailės institutą.
Didžiosios kūrybos kelio pradžia - paminklas karo ir pokario aukoms Plungėje. Kai atliko šį darbą, teko įrašyti žodelius: "Tarybiniams kariams" - kitaip tais laikais nebuvo įmanoma.
Sūnus, sesuo, žmona
Teiravausi Ryto, kokį jis prisimena tėtį. Rytas atsakė: "Griežtą, reiklų. Tas griežtumas buvo man į naudą, nes išmokau dirbti. Vaikystėje tai nepatiko, bet dabar suvokiu - tėvas įdiegė svarbiausias pamokas". Rytas nuėjo tėvo keliu. Kodėl? "Paaiškinti būtų galima jo pavyzdžiu. Anksti netekęs savo tėvo pats privalėjo ieškoti išeities. Rinkosi taikomąją dailę, nes norėjo išmokti amato. Dar vienas pranašumas - toje dailiųjų amatų mokykloje moksleivius maitino nemokamai, o baigus dailę - tiesus kelias į aukštąją mokyklą", - pasakojo sūnus. Ryto kelias buvo paprastesnis. Jis dar penktoje klasėje įstojo į M.K.Čiurlionio dailės mokyklą, ją baigęs - į Dailės akademiją. Sūnus taip pat pradėjo nuo skulptūros. Jai ir liko ištikimas. Rudeniop svajoja surengti savo darbų parodą.
Šilti draugystės saitai siejo Albertą su vyriausiąja seserimi Aldona. Ji irgi atvažiavo į parodos atidarymą iš Kauno. Aldona prisiminė brolio mokslus Kauno dailės mokykloje. Vaikinas gyveno bendrabutyje ir dažnai su draugais aplankydavo sesę, gyvenančią netoliese. Jis nuolat prisimindavo: "Mes taip badavome, badavome, o tu, sesut, taip skaniai valgyti mums padarydavai".
Brolis patikėdavo Aldonai ir savo paslaptis. Baigęs dailės mokyklą jis buvo paskirtas dirbti dailės darbų mokytoju į Marijampolę. Padirbėjęs metus atvyko pas sesę ir pasakė: "Važiuoju į Vilnių, stosiu į Dailės institutą. Tik nesakyk mamai. Jei įstosiu, tada pasakysim". "Buvome labai artimi", -patikino ponia Aldona.
Su būsimąja žmona ir vaikų motina Albertas susipažino Vilniuje. Jis, Dailės instituto studentas, gyveno bendrabutyje Pamėnkalnio gatvėje. Tame pačiame pastate keli kambariai buvo skirti Kultūros mokyklos studentėms. Birutė ten gyveno pas drauges nelegaliai. Bendrabutyje jie ir susipažino. Albertas dovanojo merginai vinį. Tokia buvo draugystės pradžia. Birutė gavo paskyrimą j Pagėgius. Albertas nuvažiuodavo aplankyti savo draugės, ši irgi atkakdavo į Vilnių. Birutė su Albertu išgyveno 39 metus. Išaugino dukrą Vildą. Skulptorius žmonai skyrė medalį ir skulptūrą "Birutė".
Medžio kryžius
Birutė prisipažino, kad vyras nujautė mirtį. Jos motyvai buvo girdimi dažname Alberto eilėraštyje, ypač paskutiniuose. Skulptorius buvo atsidavęs darbui, neskyrė nei šeštadienių, nei sekmadienių iš kūrybinės tėkmės. Tai nualino širdį - dėl to pasiskųsdavo žmonai. Paskutiniais gyvenimo metais jautėsi kiek išsekęs, nors darbų temų jam niekada netrūko. Vis klausė Birutės, ko jam imtis. Žmona patarė sukurti dar vieną kryžių. Albertas taip ir padarė - sukūrė kryžių sau, tik darbo nebaigė - nustojo plakusi jo širdis. Kryžių baigė sūnus. Tai bus paminklas skulptoriui Albertui Belevičiui.
Skulptoriaus darbai žinomi ne tik sostinėje. Jis kūrė pano vaikų darželiui Naujojoje Vilnioje, papuošė Jiezno kavinę, Šalčininkų restoraną. Menininko skulptūrų galima pamatyti Birštone, daug darbų - Ryliškių bažnyčioje. Jo kūrybos galia atsiskleidė kuriant Merkinės koplyčios maketą ir statant kryžius Merkinės kalnelyje. Čia pastatytas kryžius ir Jonui Belevičiui, skulptoriaus tėvui. Tėvukas buvo kaimo kalvis, 1945 metais pasitraukęs į rezistenciją. Žuvo jis 1946-aisiais. Liko motina su trimis vaikais. Šeimai teko išeiti iš namų, slapstytis. Albertas bent porą metų dirbo pas ūkininkus. Paskui mokėsi. Baigęs mokslus įstojo į Kauno taikomosios dailės mokyklą, vėliau baigė ir Dailės institutą.
Didžiosios kūrybos kelio pradžia - paminklas karo ir pokario aukoms Plungėje. Kai atliko šį darbą, teko įrašyti žodelius: "Tarybiniams kariams" - kitaip tais laikais nebuvo įmanoma.
Sūnus, sesuo, žmona
Teiravausi Ryto, kokį jis prisimena tėtį. Rytas atsakė: "Griežtą, reiklų. Tas griežtumas buvo man į naudą, nes išmokau dirbti. Vaikystėje tai nepatiko, bet dabar suvokiu - tėvas įdiegė svarbiausias pamokas". Rytas nuėjo tėvo keliu. Kodėl? "Paaiškinti būtų galima jo pavyzdžiu. Anksti netekęs savo tėvo pats privalėjo ieškoti išeities. Rinkosi taikomąją dailę, nes norėjo išmokti amato. Dar vienas pranašumas - toje dailiųjų amatų mokykloje moksleivius maitino nemokamai, o baigus dailę - tiesus kelias į aukštąją mokyklą", - pasakojo sūnus. Ryto kelias buvo paprastesnis. Jis dar penktoje klasėje įstojo į M.K.Čiurlionio dailės mokyklą, ją baigęs - į Dailės akademiją. Sūnus taip pat pradėjo nuo skulptūros. Jai ir liko ištikimas. Rudeniop svajoja surengti savo darbų parodą.
Šilti draugystės saitai siejo Albertą su vyriausiąja seserimi Aldona. Ji irgi atvažiavo į parodos atidarymą iš Kauno. Aldona prisiminė brolio mokslus Kauno dailės mokykloje. Vaikinas gyveno bendrabutyje ir dažnai su draugais aplankydavo sesę, gyvenančią netoliese. Jis nuolat prisimindavo: "Mes taip badavome, badavome, o tu, sesut, taip skaniai valgyti mums padarydavai".
Brolis patikėdavo Aldonai ir savo paslaptis. Baigęs dailės mokyklą jis buvo paskirtas dirbti dailės darbų mokytoju į Marijampolę. Padirbėjęs metus atvyko pas sesę ir pasakė: "Važiuoju į Vilnių, stosiu į Dailės institutą. Tik nesakyk mamai. Jei įstosiu, tada pasakysim". "Buvome labai artimi", -patikino ponia Aldona.
Su būsimąja žmona ir vaikų motina Albertas susipažino Vilniuje. Jis, Dailės instituto studentas, gyveno bendrabutyje Pamėnkalnio gatvėje. Tame pačiame pastate keli kambariai buvo skirti Kultūros mokyklos studentėms. Birutė ten gyveno pas drauges nelegaliai. Bendrabutyje jie ir susipažino. Albertas dovanojo merginai vinį. Tokia buvo draugystės pradžia. Birutė gavo paskyrimą j Pagėgius. Albertas nuvažiuodavo aplankyti savo draugės, ši irgi atkakdavo į Vilnių. Birutė su Albertu išgyveno 39 metus. Išaugino dukrą Vildą. Skulptorius žmonai skyrė medalį ir skulptūrą "Birutė".
Medžio kryžius
Birutė prisipažino, kad vyras nujautė mirtį. Jos motyvai buvo girdimi dažname Alberto eilėraštyje, ypač paskutiniuose. Skulptorius buvo atsidavęs darbui, neskyrė nei šeštadienių, nei sekmadienių iš kūrybinės tėkmės. Tai nualino širdį - dėl to pasiskųsdavo žmonai. Paskutiniais gyvenimo metais jautėsi kiek išsekęs, nors darbų temų jam niekada netrūko. Vis klausė Birutės, ko jam imtis. Žmona patarė sukurti dar vieną kryžių. Albertas taip ir padarė - sukūrė kryžių sau, tik darbo nebaigė - nustojo plakusi jo širdis. Kryžių baigė sūnus. Tai bus paminklas skulptoriui Albertui Belevičiui.
Šilti draugystės saitai siejo Albertą su vyriausiąja seserimi Aldona. Ji irgi atvažiavo į parodos atidarymą iš Kauno. Aldona prisiminė brolio mokslus Kauno dailės mokykloje. Vaikinas gyveno bendrabutyje ir dažnai su draugais aplankydavo sesę, gyvenančią netoliese. Jis nuolat prisimindavo: "Mes taip badavome, badavome, o tu, sesut, taip skaniai valgyti mums padarydavai".
Brolis patikėdavo Aldonai ir savo paslaptis. Baigęs dailės mokyklą jis buvo paskirtas dirbti dailės darbų mokytoju į Marijampolę. Padirbėjęs metus atvyko pas sesę ir pasakė: "Važiuoju į Vilnių, stosiu į Dailės institutą. Tik nesakyk mamai. Jei įstosiu, tada pasakysim". "Buvome labai artimi", -patikino ponia Aldona.
Su būsimąja žmona ir vaikų motina Albertas susipažino Vilniuje. Jis, Dailės instituto studentas, gyveno bendrabutyje Pamėnkalnio gatvėje. Tame pačiame pastate keli kambariai buvo skirti Kultūros mokyklos studentėms. Birutė ten gyveno pas drauges nelegaliai. Bendrabutyje jie ir susipažino. Albertas dovanojo merginai vinį. Tokia buvo draugystės pradžia. Birutė gavo paskyrimą j Pagėgius. Albertas nuvažiuodavo aplankyti savo draugės, ši irgi atkakdavo į Vilnių. Birutė su Albertu išgyveno 39 metus. Išaugino dukrą Vildą. Skulptorius žmonai skyrė medalį ir skulptūrą "Birutė".
Medžio kryžius
Birutė prisipažino, kad vyras nujautė mirtį. Jos motyvai buvo girdimi dažname Alberto eilėraštyje, ypač paskutiniuose. Skulptorius buvo atsidavęs darbui, neskyrė nei šeštadienių, nei sekmadienių iš kūrybinės tėkmės. Tai nualino širdį - dėl to pasiskųsdavo žmonai. Paskutiniais gyvenimo metais jautėsi kiek išsekęs, nors darbų temų jam niekada netrūko. Vis klausė Birutės, ko jam imtis. Žmona patarė sukurti dar vieną kryžių. Albertas taip ir padarė - sukūrė kryžių sau, tik darbo nebaigė - nustojo plakusi jo širdis. Kryžių baigė sūnus. Tai bus paminklas skulptoriui Albertui Belevičiui.
Partizano ranka, raudonmedis.