Minint skulptoriaus ir poeto Alberto Donato Belevičiaus 70-ąsias gimimo metines
Paimta iš: Lietuvos aidas - 2004m. rugs. 4 d.
Prof. Ona Voverienė
Aš gyvas čia. Ant šitos žemės dzūkų,
Sidabro smėlio, kraujo praeities,
Čia toks skanus prieš aušrą baltas rūkas
Iš rytdienos dangaus, minčių, vilties.
O jei širdis nutrūkus laiko timpai
Klausysis žemėj protėvių kalbos -
Pušim linguosiu. Smėlyje suklupus
Žalia skara ant dzūkiškos raudos...
Poetui ir skulptoriui Albertui Donatui Belevičiui rugsėjo 3-iąją būtų sukakę 70 metų. Jis mirė 2002 m. rugpjūčio 18 d.
Kodėl taip yra ir kodėl taip atsitinka, kad mirtis Anapilin anksčiausiai pakviečia pačius talentingiausius? O gal jie patys - talentingiausieji, kūrybiškiausieji, produktyviausieji susidegina savo talento ir savo kūrybinio nerimo ugnyje? Kas žino...
Albertą Donatą Belevičių globojo net trys mūzos: skulptūra, jo mylimiausioji duonpelnė, poezija - sutikta jo gyvenimo vidurvasaryje, beldusi į jo širdį ir prašiusi išleisti, išsisakyti, paguosti, sušildyti, nuraminti, tamsoje kelią nušviesti, pašaukti jo mylimus žmones taupyti prasmingo gyvenimo akimirkas, nes niekas nežino, kiek jų dar beliko. Mėgo Albertas Donatas Belevičius ir smuiką pravirkdyti, ypač tada, kai į atmintį grįždavo "vaikiškos ir tyros akys", kaip ir jo žuvusio tėvo, Lietuvos partizano Jono Belevičiaus ir kitų... "kadaise ant kruvinos žolės".
Albertas Donatas Belevičius gimė 1934 m. rugsėjo 3 d. Alytaus r. Meškasalio k., kalvio, vėliau - Lietuvos partizano šeimoje. 1950 metais baigė Kauno taikomosios dailės technikumą. 1965 metais - valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Įgijo skulptoriaus specialybę. Aktyviai dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse parodose. Ne kartą buvo apdovanotas. 1998 metais išleido pirmąjį savo poezijos rinkinį "Kelias", 2001-aisiais - "Iš nakties akių".
Apie Alberto Donato Belevičiaus gyvenimą ir poetinę kūrybą rašiau "Lietuvos aide" (Voverienė O. Linguoja juodos pušys tėvo sielvartą // Lietuvos aidas. - 2004 06 09, p. 9). Todėl nesikartosiu.
Apie jo kamerinę skulptūrinę plastiką ir jo skulptūrą irgi rašiau kitame laikraštyje (Voverienė O. Skulptūra, skleidžianti tautai prometėjišką šviesą // XXI amžius. - 2004 01 28, p.7).
Šios straipsnio tikslas kitoks - tai bandymas įminti jo talento, verčiančio, pamačius jo darbus, mąstyti ir grįžti prie jų dar ir dar kartą, mįslę. Atrasti sąsajas tarp jo skulptūros ir poezijos. O tos sąsajos, kai į jas mintį koncentruoja, gana ryškios. Jo skulptūra ir poezija tarsi dvi vieno medžio šakos, persipynusios, susiglaudusios, viena kitai teikiančios gyvybinę energiją.
Neatsitiktinai ir jo poezijos rinkiniai iliustruoti jo skulptūrų atvaizdais. Tačiau skulptūra jam visada buvo pirminė, svarbiausioji. O poezija tarsi gyvybės eliksyras, jo skulptūrą paaiškinantis ir teikiantis jai dvasingumą. Nedaug Lietuvoje turime skulptorių ir poetų, taip mokėjusių savo kūryboje išreikšti svarbiausias savo tautos idėjas ir pajautas, nacionalinį pasaulio suvokimą. Tautiškumas sklinda iš visų A.Belevičiaus skulptūrų, nepriklausomai, iš kokios medžiagos - medžio, marmuro, pasidabruoto aliuminio, bronzos ar šamoto - jos bebūtų sukurtos, reiškiasi dvasingumu, būdingu romantiškai pasaulėjautai patosu, prometėjiškumu, menininko rūpinimusi žmogaus dvasiniu pasauliu, jo gyva, virpančia siela (Čiaupova R. Albertas Belevičius. -V., 1985).
Aš gyvas čia. Ant šitos žemės dzūkų,
Sidabro smėlio, kraujo praeities,
Čia toks skanus prieš aušrą baltas rūkas
Iš rytdienos dangaus, minčių, vilties.
O jei širdis nutrūkus laiko timpai
Klausysis žemėj protėvių kalbos -
Pušim linguosiu. Smėlyje suklupus
Žalia skara ant dzūkiškos raudos...
Poetui ir skulptoriui Albertui Donatui Belevičiui rugsėjo 3-iąją būtų sukakę 70 metų. Jis mirė 2002 m. rugpjūčio 18 d.
Kodėl taip yra ir kodėl taip atsitinka, kad mirtis Anapilin anksčiausiai pakviečia pačius talentingiausius? O gal jie patys - talentingiausieji, kūrybiškiausieji, produktyviausieji susidegina savo talento ir savo kūrybinio nerimo ugnyje? Kas žino...
Albertą Donatą Belevičių globojo net trys mūzos: skulptūra, jo mylimiausioji duonpelnė, poezija - sutikta jo gyvenimo vidurvasaryje, beldusi į jo širdį ir prašiusi išleisti, išsisakyti, paguosti, sušildyti, nuraminti, tamsoje kelią nušviesti, pašaukti jo mylimus žmones taupyti prasmingo gyvenimo akimirkas, nes niekas nežino, kiek jų dar beliko. Mėgo Albertas Donatas Belevičius ir smuiką pravirkdyti, ypač tada, kai į atmintį grįždavo "vaikiškos ir tyros akys", kaip ir jo žuvusio tėvo, Lietuvos partizano Jono Belevičiaus ir kitų... "kadaise ant kruvinos žolės".
Albertas Donatas Belevičius gimė 1934 m. rugsėjo 3 d. Alytaus r. Meškasalio k., kalvio, vėliau - Lietuvos partizano šeimoje. 1950 metais baigė Kauno taikomosios dailės technikumą. 1965 metais - valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Įgijo skulptoriaus specialybę. Aktyviai dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse parodose. Ne kartą buvo apdovanotas. 1998 metais išleido pirmąjį savo poezijos rinkinį "Kelias", 2001-aisiais - "Iš nakties akių".
Apie Alberto Donato Belevičiaus gyvenimą ir poetinę kūrybą rašiau "Lietuvos aide" (Voverienė O. Linguoja juodos pušys tėvo sielvartą // Lietuvos aidas. - 2004 06 09, p. 9). Todėl nesikartosiu.
Apie jo kamerinę skulptūrinę plastiką ir jo skulptūrą irgi rašiau kitame laikraštyje (Voverienė O. Skulptūra, skleidžianti tautai prometėjišką šviesą // XXI amžius. - 2004 01 28, p.7).
Šios straipsnio tikslas kitoks - tai bandymas įminti jo talento, verčiančio, pamačius jo darbus, mąstyti ir grįžti prie jų dar ir dar kartą, mįslę. Atrasti sąsajas tarp jo skulptūros ir poezijos. O tos sąsajos, kai į jas mintį koncentruoja, gana ryškios. Jo skulptūra ir poezija tarsi dvi vieno medžio šakos, persipynusios, susiglaudusios, viena kitai teikiančios gyvybinę energiją.
Neatsitiktinai ir jo poezijos rinkiniai iliustruoti jo skulptūrų atvaizdais. Tačiau skulptūra jam visada buvo pirminė, svarbiausioji. O poezija tarsi gyvybės eliksyras, jo skulptūrą paaiškinantis ir teikiantis jai dvasingumą. Nedaug Lietuvoje turime skulptorių ir poetų, taip mokėjusių savo kūryboje išreikšti svarbiausias savo tautos idėjas ir pajautas, nacionalinį pasaulio suvokimą. Tautiškumas sklinda iš visų A.Belevičiaus skulptūrų, nepriklausomai, iš kokios medžiagos - medžio, marmuro, pasidabruoto aliuminio, bronzos ar šamoto - jos bebūtų sukurtos, reiškiasi dvasingumu, būdingu romantiškai pasaulėjautai patosu, prometėjiškumu, menininko rūpinimusi žmogaus dvasiniu pasauliu, jo gyva, virpančia siela (Čiaupova R. Albertas Belevičius. -V., 1985).
Kodėl taip yra ir kodėl taip atsitinka, kad mirtis Anapilin anksčiausiai pakviečia pačius talentingiausius? O gal jie patys - talentingiausieji, kūrybiškiausieji, produktyviausieji susidegina savo talento ir savo kūrybinio nerimo ugnyje? Kas žino...
Albertą Donatą Belevičių globojo net trys mūzos: skulptūra, jo mylimiausioji duonpelnė, poezija - sutikta jo gyvenimo vidurvasaryje, beldusi į jo širdį ir prašiusi išleisti, išsisakyti, paguosti, sušildyti, nuraminti, tamsoje kelią nušviesti, pašaukti jo mylimus žmones taupyti prasmingo gyvenimo akimirkas, nes niekas nežino, kiek jų dar beliko. Mėgo Albertas Donatas Belevičius ir smuiką pravirkdyti, ypač tada, kai į atmintį grįždavo "vaikiškos ir tyros akys", kaip ir jo žuvusio tėvo, Lietuvos partizano Jono Belevičiaus ir kitų... "kadaise ant kruvinos žolės".
Albertas Donatas Belevičius gimė 1934 m. rugsėjo 3 d. Alytaus r. Meškasalio k., kalvio, vėliau - Lietuvos partizano šeimoje. 1950 metais baigė Kauno taikomosios dailės technikumą. 1965 metais - valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Įgijo skulptoriaus specialybę. Aktyviai dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse parodose. Ne kartą buvo apdovanotas. 1998 metais išleido pirmąjį savo poezijos rinkinį "Kelias", 2001-aisiais - "Iš nakties akių".
Apie Alberto Donato Belevičiaus gyvenimą ir poetinę kūrybą rašiau "Lietuvos aide" (Voverienė O. Linguoja juodos pušys tėvo sielvartą // Lietuvos aidas. - 2004 06 09, p. 9). Todėl nesikartosiu.
Apie jo kamerinę skulptūrinę plastiką ir jo skulptūrą irgi rašiau kitame laikraštyje (Voverienė O. Skulptūra, skleidžianti tautai prometėjišką šviesą // XXI amžius. - 2004 01 28, p.7).
Šios straipsnio tikslas kitoks - tai bandymas įminti jo talento, verčiančio, pamačius jo darbus, mąstyti ir grįžti prie jų dar ir dar kartą, mįslę. Atrasti sąsajas tarp jo skulptūros ir poezijos. O tos sąsajos, kai į jas mintį koncentruoja, gana ryškios. Jo skulptūra ir poezija tarsi dvi vieno medžio šakos, persipynusios, susiglaudusios, viena kitai teikiančios gyvybinę energiją.
Neatsitiktinai ir jo poezijos rinkiniai iliustruoti jo skulptūrų atvaizdais. Tačiau skulptūra jam visada buvo pirminė, svarbiausioji. O poezija tarsi gyvybės eliksyras, jo skulptūrą paaiškinantis ir teikiantis jai dvasingumą. Nedaug Lietuvoje turime skulptorių ir poetų, taip mokėjusių savo kūryboje išreikšti svarbiausias savo tautos idėjas ir pajautas, nacionalinį pasaulio suvokimą. Tautiškumas sklinda iš visų A.Belevičiaus skulptūrų, nepriklausomai, iš kokios medžiagos - medžio, marmuro, pasidabruoto aliuminio, bronzos ar šamoto - jos bebūtų sukurtos, reiškiasi dvasingumu, būdingu romantiškai pasaulėjautai patosu, prometėjiškumu, menininko rūpinimusi žmogaus dvasiniu pasauliu, jo gyva, virpančia siela (Čiaupova R. Albertas Belevičius. -V., 1985).
Sunku įsivaizduoti šiuolaikinės lietuvių skulptūros raidą be A.Belevičiaus darbų, kaip rašė jau minėtame straipsnyje menotyrininkė Rūta Čiaupova, "neramių, svajingai susimąsčiusių, o kartais ir labai charakteringų tragiškų figūrų bei portretų, daugelio medalių ir memorialinių darbų" (Čiaupova R. Ten pat).
Albertas Belevičius kartu su Eriku Varnu atkūrė lietuvišką medalį. Dalyvavo, kaip jau minėjome, respublikinėse, sąjunginėse ir tarptautinėse parodose - Paryžiuje (1974 m.), Krokuvoje (1975 m.), Budapešte, Londone (1977 m.).
Medalius liedavo iš bronzos, aliuminio: jie buvo gilaus reljefo, dekoratyvūs, netikėtos originalios kompozicijos. Iš pradžių medaliai buvo skirti vienam objektui, vėliau atsirado jų ciklai - medžiotojams, Žalgirio mūšiui, vaikams, Vilniui, Lietuvai ir t.t.
Tačiau mažas medalio formatas kuo toliau, tuo labiau ėmė varžyti menininko dvasinį polėkį. Todėl jis paraleliai su medalių kūrimu ėmėsi vis stambesnių bareljefinių kompozicijų: "Jaunosios talkininkės" (bareljefas, 1982 m.), "Mergaitė su paukščiu" (horeljefas) ir kiti.
Motinos tema Alberto Belevičiaus kūryboje užima ypatingą vietą.
Ir pirmasis jo eilėraštis "Motinai" buvo parašytas 1959 metais ir skirtas jo daug kentėjusiai mamai. Viskas, kas buvo susiję su jo motina, dailininkui buvo brangu - ir jo gimtieji namai, ir pievos aplink, ir net dulkėta kaimo gatvelė, o užvis brangiausios mamos virpančios lūpos, kalbėjusios maldą, jos rožančius iš "serbentų" ir ypač jos rankos:
Albertas Belevičius kartu su Eriku Varnu atkūrė lietuvišką medalį. Dalyvavo, kaip jau minėjome, respublikinėse, sąjunginėse ir tarptautinėse parodose - Paryžiuje (1974 m.), Krokuvoje (1975 m.), Budapešte, Londone (1977 m.).
Medalius liedavo iš bronzos, aliuminio: jie buvo gilaus reljefo, dekoratyvūs, netikėtos originalios kompozicijos. Iš pradžių medaliai buvo skirti vienam objektui, vėliau atsirado jų ciklai - medžiotojams, Žalgirio mūšiui, vaikams, Vilniui, Lietuvai ir t.t.
Tačiau mažas medalio formatas kuo toliau, tuo labiau ėmė varžyti menininko dvasinį polėkį. Todėl jis paraleliai su medalių kūrimu ėmėsi vis stambesnių bareljefinių kompozicijų: "Jaunosios talkininkės" (bareljefas, 1982 m.), "Mergaitė su paukščiu" (horeljefas) ir kiti.
Motinos tema Alberto Belevičiaus kūryboje užima ypatingą vietą.
Ir pirmasis jo eilėraštis "Motinai" buvo parašytas 1959 metais ir skirtas jo daug kentėjusiai mamai. Viskas, kas buvo susiję su jo motina, dailininkui buvo brangu - ir jo gimtieji namai, ir pievos aplink, ir net dulkėta kaimo gatvelė, o užvis brangiausios mamos virpančios lūpos, kalbėjusios maldą, jos rožančius iš "serbentų" ir ypač jos rankos:
Motinos rankos žvelgia žemyn,
Pasakodamos žemei savo sielvartą,
Kad baigiasi darbai
Ir ateina vakaras.
Motinos rankos žvelgia žemyn,
Nors veido raukšlelėse dar žaidžia
Saulės spindulys...
(Belevičius A. Rankos//Kelias. - 1998, p. 13).
Vėliau tas motinos rankas, žvelgiančias žemyn, jis įmažino savo medžio skulptūroje "Motina" Merkinės koplytėlėje.
Prie motinos temos Albertas Belevičius grįžo ne kartą. Jo kūryboje motinos tematikos dvi potemės: 1) nuostabaus grožio, dvasinga, visada santūri motina su kūdikiu ant rankų; 2) kenčianti su kalavijais, susmeigtais į širdį, arba nukankintu sūnumi ant kelių, rūsti, bet nepalūžusi motina.
Bareljefe "Motinystė" (1978 m.) motinos su kūdikiu dvasinį ir išviršinį grožį perteikia tobulos veido ir kūno formos, meniškai krintančios ilgų banguotų plaukų sruogos ir sidabrinės drabužių klostės. Pjedestalas, ant kurio ji sėdi, apipintas lauro -nemirtingumo, pergalės ir garbės pynėmis. Tai iš antikos paimtas motyvas, skelbiantis, kad lauras žmogų apvalo dvasiškai ir fiziškai, kūrėjams suteikia įkvėpimo, turi pranašiškos galios, apsaugo nuo žaibo (Simbolių reikšmių žodynas // Sud. L.Lapinskienė. - Panevėžys, 2002, p. 82).
Vėlesnėje A.Belevičiaus kūryboje motina atsistoja, glausdama kūdikį prie krūtinės, jį iškelia į viršų ir tarsi išrėkia visam pasauliui ir Lietuvai: "Štai mūsų ateitis!" ("Ateitis", 1980 m.). Tai balto marmuro stebuklas, tobulomis formomis ir gražiai krintančia drapiruote išaukštinantis motinystę, pabrėžiantis, kad moters gyvenime nieko svarbesnio ir gražesnio už motinystę nėra. Motinystė - tai ateitis! Tautos. Valstybės. Žmonijos.
Kaip jautriai rašo dailėtyrininkė Audronė Ercmonaitė, "motinos kančia ir tvirtybė išraiškingiausiai atsiskleidžia "Pietoje" (1994 m.) Ryliškių bažnyčioje ir "Motina" (2000 m.) Merkinės koplyčioje.
"Pietoje" dvi figūros tarsi susilieja į vieną, į neatsiejamą visumą. "Krintančių drabužio raukšlių piešinys, pavargusių rankų pailgintų pirštų grafika sukuria struktūrišką ažūrą, palaikantį sūnaus kūno masę, plačią krūtinę, veidus. Motina tarsi išsitiesia savo skausme, palaikoma meilės, ir lieka nesugniuždoma, nepalaužiama, nesvyruojanti. Taigi tvirta ir seniai kartu su meile priėmusi ir kančią. Toks jos prasmingas, pasiaukojantis gyvenimas, tokia idėja" (Audronė Ercmonaitė. Kur šaukia sirenos // Dienovidis. - 2002, Nr. l0, p. 49-51).
Visose Alberto Belevičiaus skulptūrose motinos turi jo motinos veidą ir jo motinos skausmą.
Kenčiančios, bet nepalūžusios motinos skulptūros itin lietuviškos, primenančios liaudies skulptūrą. Jos parodo ne tik autoriaus meistriškumą ir jo jausmų gamą jas kuriant, bet ir skleidžia ypatingą šilumą. Gal tik mums, lietuviams, taip atrodo?
Kaip sakė pats skulptorius žurnalistui V.Grigucevičiui, "... lietuviai nuo seno mėgo įsiamžinti medyje. Pirmosios antkapinės skulptūros mūsų krašte atsirado pagonybės laikais ir buvo visai nepanašios į dabartines. Tuo metu dominavo jūrinio vėžlio -ilgaamžiškumo simbolio ženklas. Šis lietuviams nebūdingas Rytų motyvas menotyrininkų siejamas su indoeuropiečių atėjimu į baltų žemes. Vienintelės tokios kapinaitės yra išlikusios Nidoje. Jos turi istorinę vertę, todėl neseniai buvo rekonstruotos, o antkapinės skulptūros restauruotos." (Grigucevičius V. Paskutiniai namai //Veidas. -2002,Nr. 42, p. 28-29).
Mūsų laikais pats medis tapo simboliu. Tai pasaulio ašis, nes tikima, kad į žemę įleistos šaknys siurbia vandenį ir gyvybę, o šakos siekia dangų ir amžinybę. Simbolizuoja neišsenkančią gyvybinę energiją ir pačią gyvybę, žemės jėgą, augimą, kilimą į viršų, vykdo saugomąją funkciją, reprezentuoja šventąsias vietas. Dėl kasmetinio atsinaujinimo laikomas atgimimo, prisikėlimo, pergalės prieš mirtį simboliu (Simbolinių reikšmių žodynas // Ten pat, p. 91).
Dėl to Lietuvoje ir yra populiarūs mediniai kryžiai ir skulptūros. Alberto Belevičiaus sukurtos medinės skulptūros rymo daugelio žymių žmonių paskutinio poilsio vietoje, puošia Lietuvos ir užsienio bažnyčių altorius, sodybas, pakeles. Jo pano puošia, vaikų darželi Naujojoje Vilnioje, Jiezno kavinę, Šalčininkų restoraną. Jo skulptūrų yra Palangoje, Birštone. Jo sukurtas Ryliškių bažnyčios altorius, jau minėta "Pieta, Šv.Monikos skulptūra, visas medinis interjeras toje bažnyčioje, Merkinės koplyčios maketas ir ją puošiančios skulptūros, kryžiai Merkinės kalnelyje. Čia rymo kryžius ir jo tėvui, Lietuvos partizanui Jonui Belevičiui, taip pat medinė skulptūra legendiniam Dainavos apygardos, o vėliau ir visos Lietuvos partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui, paminklas karo ir pokario aukoms Plungėje, skulptūra "Partizano ranka" (raudonmedis) Merkinės rezistencijos ir tremties muziejuje.
Savarankišką ciklą jo kūryboje sudaro "Sirenos" iš medžio. Sirena -pusiau paukštis, pusiau moteris, savo dainavimu viliojusi jūrininkus į pavojingas keliones. Siužetas atėjęs iš Homero "Odisėjo kelionės".
Alberto Belevičiaus "Sirenos" didelės ir mažos, su išskleistais arba besiskleidžiančiais sparnais, su tauriais, deives primenančiais veidais, romios, išdidžios, tvirtomis kojomis įsirėmusios į žemę, dideliais globėjiškais sparnais, aptakių formų. Jo žmona Birutė Belevičienė paskutinėje, jau po skulptoriaus mirties organizuotoje jo kūrybos parodoje, įvykusioje 2003 m. lapkričio 6 d. Šv.Jonų galerijoje, kalbėjo, kad sirenos turi skulptoriaus mylimų ir sutiktų moterų veidus: vienoje -skulptoriaus mama, kitoje - jo sesuo Aldona, vėliau jo gyvenime sutiktos talentingos ir stiprios moterys - aktorės, rašytojos, menininkės. Yra sirena, vaizduojanti Birutę, jo žmoną, tik ji be veidelio. Įdomiausia, kad poetinėje kūryboje sirenoms skirta irgi daug dėmesio, ir šis ciklas nusipelno gilesnės analizės ir pristatymo visuomenei.
Paskutinis Albertos Belevičiaus darbas buvo kryžius. Jo nebaigė. Sustojo plakusi skulptoriaus širdis. Kryžių baigė skulptoriaus sūnus Rytas Belevičius. Jį ir pastatė prie tėvo kapo.
Iki pat savo gyvenimo saulėlydžio Albertas Donatas Belevičius savo kūryboje liko ištikimas tautos idėjai ir jos tradicijai. Savo gyvenimo credo ir pagal jį pasirinktą paprastą, kaimo takažolėmis žaliuojantį kelią jis nusakė viename savo eilėraščių.
Aš Baltijos sūnus.
Vakarių vėjų vaikas,
Palinkęs beržas pajūrio šlaite.
Giliai šaknis sidabro smiltys laiko-
Praamžio žuvys mano pamate.
Kaip žvyro vieškelis gruoblėtas ir nelygus,
Kaip tėvo delnas kietas ir skaudus,
Tarsi viršūnė dauboje išdygus -
Belapio medžio skausmas išdidus.
(Belevičius A. Kelias. - Šiauliai, 1998,p.33).
Kuo kūrėjas yra didesnis, tuo jis yra tautiškesnis. Kūrybingas menininkas visados yra kaip pranašas, jeigu jis yra įsirėmęs į savo gimtąją žemę, į savo tautos istoriją, jos papročius ir tradicijas, - tada jo žvilgsnis įsiskverbia į ateitį, atskleidžia būsimuosius kelius ir uždavinius. Tai, kas spėta sukurti, kas spėta padaryti laikui bėgant ir keičiantis žiūrinčiųjų kartoms sutviska visomis vaivorykštės spektro spalvomis, atsiskleidžia visa pilnatve.
Alberto Donato Belevičiaus artimųjų, jo bendražygių, jo kūrybos gerbėjų ir pasekėjų dėka prasideda menininko atgimimas, jo kelias į amžinybę tautoje, jos istorijoje, jos kultūroje ir dvasioje.